Ernest Hemingway "Senis ir jūra"

Senis ir jūra” yra vienas iš geriausių Hemingvėjaus kurinių. Nedidelės apimties kūrinyje rašytojas su nepaprasta menine jėga, nuostabiu meistriškumu atskleidžia vienišo ir vargingo seno žmogaus, žvejo Santjago, tragedija. Apysakos siužetas labai paprastas; iš pirmo žvilgsnio čia tiktai aprašymas, kaip Santjagas gaudo žuvį. Tačiau gilus turinys ir prasminga potekstė slypi apysakoje. Gražiausia jūros poezija perpinta su giliu dramatizmu, švelnus sąmojis su liūdesiu. Mums gaila Santjago, bet mes žavimės jo ištverme, valia. Senas žvejys iškyla prieš skaitytoja visa savo heroizmo didybe. Daug puikių, įspūdingų epizodų randame apysakoje. Neužmirštamos, sukrečiančios yra scenos, kada Santjagas beviltiškai grumiasi su ji persekiojančiais rykliais. Čia Hemingvėjus pasiekia nepaprastą menini išraiškingumą. Reikšmingai skamba senio lūpose žodžiai: „Žmogų galima sunaikinti, tačiau nugalėti jo neįmanoma.”
Rašytojo viskas apgalvota, pasverta. Nieko nereikalingo nerasime apysakoje. Hemingvėjus moka taupyti žodį ir jaučia jo jėgą. Ne veltui kritikos jis laikomas vienu iš didžiausių amerikiečių literatūros stilistų.

Skaičiau ir galėčiau pasakyti, kad mano atsiliepimas maždaug toks: nei itin gera, nei labai bloga. Galbūt didelio susidomėjimo nepajutau, nors knygoje buvo galima įžvelgti įvairiausių pamokymų. Net ir pats trumpiausias sakinys galima sakyti turėjo tam tikrą prasmę, vertę. Bet kadangi pati mėgstu knygas, kuriose ne tik pamokymai, bet ir veiksmas, tai vat taip ir išeina, kad negaliu knygos vertinti vien teigiamai...

Nepatiko.

Įspūdį tuomet (kai skaičiau, dar mokykloje) paliko, bet dabar nieko negalėčiau pasakyti apie kūrinį.

Manau, jog užtaikiau perskaityti šią knygą tinkamo amžiaus man, nes tikrai pamenu, jog labai patiko. Kaip aš įvardinu - 'svari knyga', perskaičius lieka jausmas, kad patiko tuo metu ir įsiminė. Bet tai seniai buvo, neskaityčiau dar kartą vien dėl to, kad nesusigadinčiau įspūdžio.

Tuo metu kai perskaičiau paliko įspūdį, bet dabar kūrinys jau primirštas gerokai.

Man beskaitant sukėlė įvairių jausmų. Iš pradžių man buvo gaila senio, netgi ėmiau žvelgti iš šių dienų prizmės, pagalvojau apie senatvę ir vienatvę. Beskaitant toliau, man trūko veiksmo, nors kaip ir jau čia buvo minėta, net ir trumpiausias sakinys, buvo labai prasmingas. Man asmeniškai knygą tapo įdomesnė tik tada, kai aš ją dar kartelį perverčiau ir išsirinkau citatas. Tai buvo pirmoji Hemingvėjau knygą, kurią man teko skaityti ir aš tikrai tikėjausi daugiau.