Sigitas Parulskis "Trys sekundės dangaus"

Buvęs desantininkas, tarnavęs SSSR Ginkluotųjų pajėgų dalinyje, dislokuotame buvusios VDR teritorijoje yra kankinamas nemalonios nuojautos, kad jo tarnyba vis dar nesibaigia,- jis nuolatos verčiamas tarnauti tėvynei, Dievui, moteriai, alkoholiui. Arba - gyvenimas yra didelė blaivykla, kurioje žmogus blaivinamas baime, prievarta ir pažeminimu. Tai ne autobiografinė knyga, nors autorius nevengia naudotis asmenine patirtimi.

„Šio teksto pasakotojas pasielgė mažų mažiausiai negarbingai. Mano geranoriškai pasiūlytą pagalbą - patirtį, temas, įvaizdžius, pastabas - jis panaudojo taip, kad dabar galiu jas vadinti pavogtomis. Maža to - jis žvelgia į mane nepatikliai, atsainiai, netgi su vos juntamu pasidygėjimu, tarsi manęs čia apskritai neturėtų būti.“





Kokia jūsų nuomonė?



Asmeniškai man patiko, nors tos vietos, kur rašoma su keiksmažodžiais ir gašliai ne itin. Prisimenu, pasiėmiau knygą vien dėl to, jog ištrauka buvo lietuvių kalbos vadovėlyje ir pasirodė įdomu. Toje ištraukoje buvo apie mūsų tėvų laikus parašyta, kaip ir. Pasiėmiau - perskaičiau. Ir gana teigiamai įvertinau. :)