Honore de Balzac "Tėvas Gorijo"

Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus jaunuolis, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo.

Kai moterys, kurioms Gorijo siunčia paskutinius prabangos likučius, pasirodo esančios visai ne kekšės, o už kilmingų ir turtingų vyrų ištekėjusios Gorijo dukterys, Rastinjakas imasi ieškoti teisybės. Kodėl dukros nelanko mirštančio tėvo, kodėl užtrenkė jam duris? Kodėl pinigai - dar ne viskas, jei neturi jokio titulo? Votreno padedamas Rastinjakas greitai sužino, kokia iškilimo visuomenėje kaina, ir pats nejučia padeda ant svarstyklių sąžinę ir norą bet kokia kaina iškilti...

"Tėvas Gorijo" viena labiausiai man patikusių knygų iš mokyklinių privalomųjų sąrašo. Taip lengvai ir skaniai susiskaitė, patiko tas išsamus kasdienio gyvenimo aprašymas. Turiu namie porą Balzako knygų, tai reikės kada laisvesniu metu perskaityt ir jas :}

Įdomu, įdomu, įdomu. Nors knygos stilius ir sunkas man, t.y. kaip ji parašyta, kažkaip lėtai skaičiau, tačiau tikrai verta viso jai skiriamo dėmesio. Proga įsigilinti į šeimos santykius. :)

Tikrai viena nuostabiausių skaitytų knygų. Be galo patiko. Taip artima, jautru, realu. O toliau įdedu detalius savo įspūdžius, kai buvau ką tik perskaičius šį nuostabų kūrinį:

Perskaičiau per savaitę, jei būčiau turėjus daugiau laiko, galėjau suskaityti ir per kelias dienas. Turbūt kaip ir daugelį, pradžioje esantys aprašymai šiek tiek nervino, bet po to viskas susiskaitė ir pripratau prie jų. Cha, nepraleidau nei vieno! Pati istorija tikrai aktuali ir šių laikų žmonėms. Galbūt dabar, netgi aktualesnė, drįsčiau sakyti. Prieš imdama knygą į rankas tikėjaus visko (tiek blogų atsiliepimų girdėta), bet net nepajutau, kaip šis kūrinys tapo man labai artimas. O taip atsitiko būtent dėl to, jog mano gyvenimo dramoje (drįstu taip vadinti, nes manau, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas yra vienokia ar kitokia drama) pasitaikė labai panašus poelgis- vienas vaikas slaugė savo mirštančią motiną neturėdamas pinigų, bet viską aukodamas, kad tik galėtų jai padėti, o kitas vaikas iš mirštančiosios eidavo pinigų prašyti. Ups, šiek tiek nukrypau nuo temos, bet norėjau, kad suprastumėt, kodėl taip prisirišau prie šio kūrinio. Klasika, bet po galais, tikrai verta skaitymo klasika, galbūt kai ką apšvies, kaip nederėtų elgtis su savo tėvais. Siužetas tikrai geras, man bent jau nebuvo nereikalingų vietų, viskas padėjo tik dar geriau pažinti veikėjus, kurie, mano nuomone, nei vienas nebuvo idealūs, visi turėjo šiokių tokių trūkumų. Bet tai gerai, nemėgstu išaukštintų veikėjų, jie atrodo nenatūraliai. O dabar galima pagalvoti, kad iš tiesų galėjo gyventi toks ponaitis Rastinjakas ir tėvelis Gorijo. Hmm, gal šiek tiek trumpai pasakysiu, ką jaučiau pagrindiniams veikėjams. Tėvo Gorijo man buvo gaila, bet šiek tiek pykau ant jo, kad jis buvo per daug geras savo dukterims. Rastinjakas iš pradžių patiko, po to pradėjo nervinti, pabaigoje vėl pamėgau jį. Manau jis atitinka daugelį iš mūsų- žmogų kovojantį su tokiom saldžiom pagundom. Votrenas pralinksmindavo, supratau, kad jis irgi nebus gerasis dėdė, bet smagu būdavo skaityti jo ilgas prakalbas ir kaip jis viliodavo Rastinjaką. Ponia Vokė - tipiška godi boba ir viskas tuo pasakyta. Anastasijos ir Delfinos taipogi nemėgau nuo pat pradžių, kad ir kaip jas stengėsi pateisinti kiti veikėjai, aš niekaip nepateisinu tokio jų elgesio, na nebent išlepimu. Patiko ir Bjanšonas- geras vaikinas, tik jis galbūt jau labiau prie antraeilių personažų skaitos. Dar vienas įdomus faktas apie šią knygą- ji nesuskirstyta skyriais. Iš pradžių man buvo keista, nes visiškai nepratus esu prie tokio dalyko, nelabai jausdavau, kur sustoti, gal dėl to knyga skaitėsi žymiai greičiau, kitais atvejais būdavo labai gaila baigti skaityti viduryje dialogo, bet tiesiog nebūdavo laiko, šią savaitę buvau apsikrovus darbais. Nors po to pagalvojau, kad galbūt tie ilgi aprašymai, vis pasirodantys kūrinyje galėjo būti kaip ir atskyrimas skyriumi. Ten, kaip aš sakau, būdavo saugiausia sustoti. O, galbūt man jau laikas sustoti, kad jums nepabostų skaityti mano pezalų. Taigi, ar rekomenduočiau? Taip - klasika, pamokoma, įvairialypiai veikėjai, žavu. Balais vertinčiau 10/10 . Ai, nėra man jau taip baisu ilgi aprašymai, tai kaip tik skatina greičiau skaityti, kad prieitum patį įdomumą, na galbūt išskyrus vėlų vakarą, kai ir taip šiek tiek miego norisi

Tai buvo antroji Honore de Balzac knyga, kurią aš perskaičiau. Antroji kaip ir pirmoji ("Eugenija Grande") nenuvylė. Puikūs ir detalūs aprašymai leido lengvai įsijausti į knygos veiksmą. Galiu pasakyti, kad tai vienas mano mėgstamiausių realizmo atstovų.