Su šia knyga man iš ties buvo įdomus potyris. Perskaičius patiko, paliko įspudį ir t.t., bet tik po kažkiek laiko (kelių mėnesių) supratau, kad ši knyga mane TIKRAI labai sužavėjo. Ji buvo kažkuo rami, sava, natūrali, nepretenzinga, nesiekianti ko nors teisti ar mokyti. Nors Murakamis teigė, kad šią knygą rašė kaip paprastą istoriją, man vistiek ji simbolinė - apie tai, kaip subręsti, suaugti ir vistiek išlikti savimi.
Beje, žiūrėjau ir filmą, jis neperteikė tokios psichologinės prasmės kaip knyga, tačiau graži kinematografija ir ta ramuma. Tad manau verta pažiūrėti irgi.