Simonas Daukantas "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių"

Vien kalbėti apie šio žmogaus biografiją jau yra įdomu bei vertinga. Gimęs doroje daugiavaikėje valstiečių šeimoje, buvęs vyriausias iš vaikų, mokęsis daug metų ir gerai, galiausiai didžiausias per nemenkus vargus pasiektas laimėjimas buvo teisės magistro laipsnis. Simonas Daukantas domėjosi tiek lietuvių kalba, literatūra, tautosaka, bet ir krašto istorija. Viso to puikus derinys - pirmoji Lietuvos istorija parašyta lietuvių kalba. Būdą sudaro VI dalys: "Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių"; "Tikyba senovės lietuvių"; "Rėda senovės lietuvių"; "Karyba senovės lietuvių"; "Prekyba senovės lietuvių"; "Lietuvių pinigai senovėje", kurios taip pat dar išskirtos į pogrupius.

Tai veikalas, kuris turi neįkainojamą reikšmę ne tik istorinę, folklorinę, etnologinę ar leksikologinę, tačiau ir auklėjamąją, patriotiškąją. Patikėkite, perskaitęs šį kūrinį, negali nesididžiuoti ar bent pagarbos nejausti savo tautai, kalbai bei protėviams. Nors neretai ta kalba yra pakankamai sena (neretai tenka pasinaudoti žodynėliu, esančiu knygos gale (redagavo ir žodynėlį pridėjo J. Talmantas)) ar pasijuokti iš keistos vartosenos, tačiau be proto (bent jau man) įdomu skaityti ir rasti S. Daukanto daugelio lietuvių žodžių susidarymo aplinkybes, pavyzdžiui, užsukus svečiui į namus, šeimyna stengės jį kuo maloniau aprūpinti, pavaišinti skaniausiais, skalsiausiais valgiais. Gerti duodavo iš tam skirto rago, todėl ir sakome "ragauti" :)
S. Daukantas šiame veikale ypač gerbia ir aukština Lietuvos krašto praeitį, kuomet nors ir viską žmonės turėjo patys pasigaminti, tačiau visi buvo laisvi, dori, garbingi ir kada reikia ginantys savo namus bei žemę. Šviesią ateitį autorius įsivaizduoja tik tada, kuomet tauta savo gyvenimą galės tvarkytis pati. Taip pat Daukantas pateikia naują tautos sampratą. Tauta turi būti vieninga: be kitakalbių žmonių, neturėti kitų papročių turinčių žmonių bei kita religija tikinčių žmonių. Nors tai utopiška samprata, tačiau tai rodo, kad S. Daukantas pasisakė prieš unijas su slavais ir lenkais.
Istorikas Būde apimė Lietuvos istoriją nuo pat pirmųjų tautų atsikraustymo į baltų žemes iki Vytauto mirties, Liublino unijos susikūrimo. Per šį laikotarpį autorius smulkiai aptaria mūsų bočių apdarus, valgius ir gėrimus, tenykščių būdą vestuvinius papročius, darbus bei užsigrūdinimą, taip pat kruopščiai apibūdina to meto architektūrą, jauties tarsi vedžiojamas po tuos kambarius bei pastatus. Daukantas atsižvelgia į pagonišką tikėjimą, kaip mes garbinome savo neįžengiamas gires ir miškus, šventą medį Ąžuolą bei Perūną, Perkūną nuo žodžio "perėti", kuris viską "ką aplink matai" sukūrė. Pagoniškas šventes, laidotuvių tradicijas ar aukojimus, žynių luomą. Daug kalba apie mūsų karžygius kunigaikščius, karus, įstatymus bei karvedžių kovą su kunigų valdžia. Kaip tie kariai rengėsi, koks buvo jų kariavimo būdas, kokie ginklai. Nepamiršo bei prekybos amato, mainų bei lietuviškų pinigų. Ar tai ne nuostabus šaltinis mūsų tautos istorijai? Kiek istorikų, etnologų bei kalbininkų žinių sėmėsi iš šio šaltinio? Kodėl ir tau, lietuvi, to nesužinojus?
Šiais laikais, mums taip trūksta patriotizmo. Kas domisi istorija, senovės Lietuva, LDK, tai gali tapti jūsų Biblija. Džiaugiuos bei didžiuojuosi savimi, kad perskaičiau šį puikų kūrinį, kuris, drįstu teigti dalinai išgelbėjo mūsų tautą. Ne tik pasisėmiau daug naudingos informacijos apie praėjusius amžius, bet ir gavau geros nuotaikos, sužinojau įdomių dalykų.
UŽSKAITAU!!!

O, kaip įdomu, atradus tokią temą! Kažkada skaičiau, parekomendavus mokytojai - tikrai labai įtraukė. :) Visiškai kitoks kūrinys, nei kad tikėjausi prieš jį skaitydama :]

Aš taip pat! Todėl ir nusprendžiau parašyti. Tikiuosi bus ir daugiau tai skaičiusių ar po šių komentarų norės paskaityti :)