Gabriel Garcia Marquez "Šimtas metų vienatvės"

1967 m. gimė nauja literatūros kryptis – Lotynų Amerikos magiškasis realizmas, regimąją tikrovę laike ir erdvėje sulyginantis su visuotinio mito kategorija, kai Kolumbijos rašytojo Gabriel Garcia Marquez romanas „Šimtas metų vienatvės“ milijoniniais tiražais užtvindė pasaulį ir vertimais į kitas kalbas pralenkė Bibliją.

„Šimtas metų vienatvės“– mitinio Makondo įkūrimo, klestėjimo ir žuvimo epopėja. Taip pat Makondo įkūrėjų – Buendijų giminės – didybės ir žlugimo istorija. Kitaip sakant, civilizacijos istorija. Makondas, įkurtas tarp neįžengiamų girių Pietų Amerikos platybėse, iš pradžių gyvena savo mamiškąjį laikotarpį semdamasis išminties iš čigonų. Paskui scenoje pasirodo Istorija: prasideda begaliniai karai, revoliucijos ir sukilimai, pasibaigiantys Lotynų Amerikos simbolio pulkininko Aurelijano Buendijos, nesuradusio laimės nei meilėje, nei šlovėje vienatvė. Pagaliau, drauge su bananų kompanija atėjus Civilizacijai, Makondą ir Buendijų giminę ištinka katastrofa – miestas uragano nušluojamas nuo žemės paviršiaus, o paskutinieji Buendijų palikuonys žūva susitepę kraujomaiša. Taip išsipildo Nostradamo pranašystė.

Skaičiau, bet tik pusė knygos. Tikriausiai nelabai supratau: žmonės sako, jog ši knyga yra šedevras, užburia ir negali nepalikti įspūdžio. O man ir paliko, nesuprantu kodėl, bet blogą įspūdį. Pasiimdama skaityti šią knygą tikėjausi kažko tokio pribloškiančio, knygos kuri taps viena iš mėgstamiausių, bet autorius labai klaidina skaitytoją sugalvodamas be proto ilgus ir plius panašius veikėjų vardus (greit pasimečiau). Ta pusė knygos, kurią skaičiau tai buvo vien pasakojimai apie tai kaip vyksta įvairios giminės kraujomaišos

Ir aš tikėjaus kažko įspūdingesnio. Skaityti buvo nelengva, veikėjai maišosi. Skaitant atrodė labai priešinga knygai "Apie meilę ir kitus demonus". Man buvo gana keista kaip rašytojas kai ką aprašo iki smulkiausių detalių, o kartais peršoka dešimtimi metų.