Sharon Owens „Arbatinė Šilkmedžių gatvėje“

Sharon Owens „Arbatinė Šilkmedžių gatvėje“



Tai romantiškas ir nostalgiškas airių rašytojos Sharon Owens romanas apie žmones, kurių likimus sieja arbatinė Šilkmedžių gatvėje.
Penė dirba arbatinėje nuo mažumės. Jau trisdešimt penkerius metus jos gyvenimas plaukia pasroviui, nuobodžiai, nors ir be didelių tragedijų, bet Penė kažkaip net gėdijasi savo gyvenimo. Jau septyniolika metų kartu arbatinėje pluša ir jos vyras Danielius, kuriam desertų gaminimas vis labiau rūpi nei žmona...
Pelė nori permainų ir žino, kad niekas jų neatneš. Ji puoselėja savo troškimus ir laukia geresnių dienų, nors tik tai ji ir darė visą gyvenimą. Vieną dieną Penė savo nuolankioje širdyje pajunta bundant maištą.
Knygos herojai, arbatinės lankytojai, mėgsta jaukią arbatinės atmosferą ir skanius desertus, jie pasipasakoja savo istorijas ir draugiškai pasišneka apie gyvenimą, pasislepia nuo gyvenimo negandų ir paskanauja gardžių pyragaičių. Pasirodo, tai magiška vieta, kupina paslapčių.

~~
Šiuo metu skaitoma knyga. Ooo, kaip ji man patinka ! Taip ir norisi jaukiai, ramiai pasisėdėti, išgerti arbatos ir tikėti, kad arbatinės lankytojams vis dėl to nusišypsos gyvenimo laimė.

.

Stovi ji pas mane lentynoje, tarp norimų perskaityti knygų. Kaskart vis gailiai ją nužvelgiu. Bet ateitis ir jos laikas kai imsiu ją skaityti. Vien knygos pavadinimas gundo ją skaityti šaltais, ypač žiemos, vakarais. Mmm.

Vakar perskaičiau. : )
Jeigu po teisybei, tai tikėjausi kitokios. Galima sakyti, net priešingybės šiai, knygos.
Įdomi, įtraukianti, paprasta. Patiko, kad nebuvo visokių painių išvedžiojimų, kokie būna kitose knygose, ir kurie dažniausiai parašyti visai ne į temą. Istorijos, rodos, kasdienės, bet papasakotos savotiškai, kartais vertė juoktis, tačiau su savu kabliuku.
Džiaugiaus, kad visos istorijos buvo taikiai ir romantiškai išspręstos, nebuvo paliktų "ant ledo".

Keliose vietose pasigedau, tarsi, sakinio (tiksliau - palyginimo) išbaigtumo. Tas kiek sutelkdavo dėmesį, tačiau skaityti labai netrukdė.


Šiaip, tikrai, gera knyga. Patiko. Rekomenduoju.

Šiandien užbaigiau ir aš. Platesnę nuomonę apie šią knygą parašiau blog'e, tačiau pasisakysiu ir čia. Ši knyga labiausiai patiko tuo, kad ją skaitant buvo jauku. Visomis prasmėmis. Arbatinės vaizdas, kvapai, lietus, paprastų mirtingųjų (eilinių asmenybių, o ne pinigingų žmonių) kasdieniai lūkesčiai papasakoti savaip, kitaip, labai įtraukė. Aš asmeniškai nepavadinčiau jos "skaitaliuku". Vulgarokai skamba. Taip, siužeto gylybės šiame romane nėra, tačiau ir tokio pobūdžio knygoje galima rasti kažką sau artimo, jeigu į romano veiksmą ir veikėjus žiūri šiek tiek ir iš savo prizmės, tikrai SKAITAI, o ne skenuoji akimis.

O man ši knyga nepasirodė tokia jau verta skaityti. Pasiėmiau, nes norėjosi tuo metu ko nors lengvo ir viršelis gražus buvo. Veikėjai negilūs, lėkštoki jų veiksmai ir mintys. To vyro, kuris buvo arbatinės savininkas su žmona, gyvenimo istorija buvo visai įdomi. Keisčiausia veikėja buvo gyvenanti šalia arbatinės ir kas dieną rašanti meilės laiškus Nicolas Cage'ui Taip grubiai sakant belekas Perskaičiau, neįsiminė, primiršiu su laiku