Emily Bronte "Vėtrų kalnas"

Romano apžvalga paimta iš skaityta.lt

XXI amžiuje pavojinga apžvelginėti XIX a. romantinę dramą - televizijos amžiuje bet koks siužetas, kurio pagrindinė tema meilė ir kerštas, atrodo kaip scenarijus eilinei sacharininei muilo operai. Bet verta surizikuoti - vien jau tam, kad reabilituotume romantizmą visuomenės akyse.

Kai vieną audringą naktį padorus Šiaurės Anglijos žemvaldys parsineša namo berniūkštį - nei tai čigoniuką, nei šiaip kažkokį valkatėlę, - niekas šeimoje neįžvelgė jame žiaurios ateities. Na, priglaudė geraširdis žmogus pamestinuką - juk tai geras darbas, o už gerus darbus paprastai atsilyginama tuo pačiu. Ir galbūt būtų žemvaldys turėjęs dėkingą įsūnį, jei ne jo ankstyva mirtis, pavertusi mažojo priklydėlio gyvenimą pragaru, diriguojamu vietinio Liuciferio - Hindlio, žemvaldžio sūnaus ir paveldėtojo.

Jei žmogui nuo mažų dienų kalama į galvą, koks jis bjaurus, purvinas ir niekingas, tai nieko keisto, jei jis tokiu galų gale ir taps. Ir jeigu jo vienintelis draugas yra tarsi jo paties sielos atspindys - toks pats laukinis, nevaldomas padauža, niekinantis apribojimus ir draudimus - pasaulis naujo filantropo tikrai neįgis. O jei juodasis sielos dvynys, be visko kito, yra dar ir daili mergiūkštė, tikrai lauk bėdos.

Kuri ir netrunka ateiti, laukta ir tikėta. Laukinė mergiūkštė išauga į laukinę merginą, kuri išsirenka sau būsimą vyrą - tokį kaip mergaitė jautrų, dailų, švelnų, sentimentalų berniukėlį Lintoną, visišką priešingybę sau pačiai, lengvai valdomą, o dar ir turtingą. Jį lengva mylėti - jis ne toks, kaip ji. Ne toks, kaip tas kitas. Meilė tam kitam sunki. Gniuždanti. Sekinanti. Be ateities - bet nenugalima. Nuo jos nepabėgsi ir nepasislėpsi - ir sugrįžta atstumtasis juodas sielos dvynys. Grįžta toks pats laukinis ir niaurus, koks ir buvo, tačiau dabar jis turi pakankamai priemonių ir patirties savo didžiausiam gyvenimo troškimui įgyvendinti

Ir ne meilė tai - kerštas; ir griauna Hitklifas visą pasaulį aplink savąją Ketrin - be gailesčio naikina viską, kas tik jai brangu. Tik jos vienos pasiekti negali - nenori. Bet to ir nereikia - Ketrin pakankamai gerai moka keršyti pati sau - taip žiauriai, kad Hitklifas ir norėdamas nesugebėtų...

Daug kas lygina 'Vėtrų kalną" su Šekspyru ir antikinėmis tragedijomis - pagal emocinio užtaiso stiprumą, visa naikinančias aistras, tragizmą. Tiesos tame, žinoma, yra, tačiau tai nėra pilnas įvertinimas. Pasakojimo stilius, vieta (ypač vieta - niūrios, nesvetingos Šiaurės Anglijos dykvietės) galingai padeda kurti tą nemeilės pasmerktumo atmosferą, kuri ir yra pagrindinė priežastis, iškelianti "Vėtrų kalną" virš eilinės "romantinės dramos". Kaip tik dėl to Emily Bronte įėjo į pasaulinę literatūrą su vieninteliu romanu, ir - negalima to nepaminėti - paleido į pasaulį vieną ryškiausių ir stipriausių charakterių literatūroje - Hitklifą. Įdomus faktas, kad tai nutiko prieš autorės valią, nes Emily labiau linko prie jautrių verksnelių a la Lintonas. Matyt, čia vienas iš tų atvejų, kai personažas tampa nepriklausomu ir parodo špygą savo kūrėjui.

Pagaliau perskaičiau knygą. Ir turiu pasakyti, kad buvau neteisi, iš pat pradžių ją nuvertindama. Ir pasirodo, ne stilius mane nepatiko, o iš romano pulsuojantis niūrumas, kuriuo neįmanoma neužsikrėsti. Ir tik romano atomazga panaikino slogų įspūdį. Nors, kaip žinia, geros pabaigos skirtos menkesnio intelekto žmonėms Ypač įtikinamai sukurti herojai. Skaitydama Hitklifo neapkenčiau iš visos širdies :) Bet vis vien noriu paskaityti originalo kalba, nes manau, kad vertimas viso knygos kalbos grožio neperteikė.

Aš ne tiek nekenčiau Hitklifo, kiek man jo gaila buvo... (kaip gali užsispyrimas sužlugdyti gyvenimą...)

Reikės dar perskaityti, patampyti nervų stygas - kiekvieną kartą skaitydama vis atrandu kažką naujo, kas šiaip neįprasta, žinant, kad čia, šiaip ar taip, meilės romanas...

Man Hitklifas nepatiko dėl elgesio su kitais žmonėmis. Nesuprantu, kaip galima mylėti moterį, bet nekęsti visko, kas buvo jai brangu. Aš turbūt per daug didelė pacifistė. Tačiau, mano galva, knygoje gana vykusiai pavaizduota, kaip dvi didelės aistros - meilė ir kerštas, gali tilpti viename žmoguje, paversdamos jį pabaisa. Tačiau yra ir gailesčio aspektas - liūdniausia tai, kad Hitklifas turėjo galimybę būti kitoks. Tą parodė Hertono pasikeitimas romano pabaigoje. Tik bėda ta, kad aš netikiu, kad kitas žmogus gali turėti pakankamai galios tave pakeisti, jei tu pats nenori to padaryti. Dėl to ir nekenčiau Hitklifo už jo užsispyrimą ir pasidavimą laukiniam charakteriui. Anyway, knyga vykusi, tik aš, matyt, kiek kitos nuomonės apie žmogaus prigimtį.

Beje, tu, Džuljeta, mane suintrigavai, ir dabar aš noriu pasižiūrėti 1992 m. filmą. Tikėkimės, kad torrentuose jis bus :)

Įdomios mintys, ir iš esmės joms pritariu. :) Hitklifas į viską žiūrėjo pernelyg vienpusiškai, ir pats buvo toks.

Filmas tai ten tikrai yra, bet klausimas, kiek laiko užtruks jį parsisiųsti

O filmas toks geras, kaip ir knyga? Man rodos, kad ši knyga beveik tobula ekrano adaptacijai...

Knyga geresnė, nors filmas iš esmės geras. Aktoriai vien ko verti. :)

o aš niekur jos nerandu.

Jergau kaip noriu perskaityt šią knygą...tikiuosi rasiu ją bibliotekoj, nes jei ne bus blogai

Pogalais!!! Kur man rasti šitą knygą?!

Neseniai ji buvo išleista (PAGALIAU) Mačiau "Knygų klubo" kataloge

lialia rašo:

Pogalais!!! Kur man rasti šitą knygą?!

Ir aš jos nerandu ;[

pamačiau ją knygyne, tai vos atsispyriau nenusipirkusi..

Turiu knygą su Charlottės Brontë Džeine Eir ir Emilės Brontë Vėtrų kalnu originalo kalba. Džeine Eir perskaičiau (patiko), dvejojau ar skaityti kitos sesers kūrinį (neįsivaizduoju, čia jas lyginti reikia, traktuoti kaip vieną ar tris rašytojas..), tačiau kad jau taip puikiai apie šį romaną atsiliepiate, nelieka nieko kito, kaip tik griebti ir tikrinti, ar nemeluojat. ;)

Šiandien pasiėmiau iš bibliotekos. tuoj eisiu skaityti

perskaičiau per vieną dieną? ar taip ką nors sako? manau, taip. knyga man laaabai patiko.
vos pradėjau skaityti, užsikabinau. ir dar niekada nejaučiau tiek įvairiausių jausmų knygos veikėjui. taip taip, Hitklifui. iš pradžių man buvo jo gaila, paskui galvojau, kad jis elgiasi gerai (ilgą laiką Ketrinos aš nepateisinau), paskui erzino, galiausiai pradėjau jausti neapykantą, už tai, kad jis žlugdo nieko dėtų žmonių gyvenimus. personažas tikrai įsimintinas..ir vien jau dėl to verta perskaityti knygą.

vakar dar peržiūrėjau filmą, tik ne 1993 (1992?), o 2009 ir man labai patiko, nors buvo nemažai neatitikimų (kad ir Hitklifo mirtis pabaigoje), o patį Hitklifą vaidunusį aktorių aš supratau labai sunkiai, kalbėjo neaiškiai

Citata :

Neseniai ji buvo išleista (PAGALIAU) Mačiau "Knygų klubo" kataloge

hm..nuskambėjo taip, lyg jos nebūtų anksčiau išleidę. bibliotekoje iš archyvo teko pasiimti 1994 leidimo knygą, nes neturėjo tuo metu naujos, tai juk ji buvo išleista (tiesa, su tragiškai daug gramatinių klaidų)

^taip, buvo. Bet tas leidimas (teko skaityti ir man) man atrodo tiesiog beviltiškai... tai aš jo neįskaičiavau

perskaičiau jau šią knygą. Ir tiesą sakant neelabai galiu ką nors apie ją pasakyti. dar nesu tikra patiko ji man ar ne.
Vienas dalykas, kuris mane sužavėjo, tai vekėjų daugialypumas. Nė vienas iš veikėjų nebuvo vien "gerietis" ar "blogietis". Veikėjų tikroviškumas tikriausiai ir buvo labiausiai įsiminęs knygos bruožas. :)
Galbūt man buvo perdaug negatyvių emocijų (Hitklifo kerštas, Ketės elgesys, Džouzepo sapalionės ir t.t.). Man per daug slegiantis kūrinys. Bet negaliu sakyti, kad nepatiko. Tiesiog aš visada labai įsijaučiu skaityedama ir šią knygą sakityti buvo kiek per daug skausminga.
(tikiuosi supratot, ką bandžiau pasakyti, jei ne, nekreipkit dėmesio į mano sapaliones )

Turiu kažkokius maišytus jausmus.
Pripažįstu, skaityt ją buvo gan sunku. Gal todėl, kad joje pilna negatyvių jausmų(pyktis, kerštas itt)
Man patiko Hitklifo herojus. Jis aišku buvo labai negatyvus, bet tikrai įdomus.
Knyga nebloga, bet nemanau, kad atsiversčiau ją dar kartą.

super knyga. perskaiciau gana greitai, bet nuo jos tikrai nejo atsitraukti.. net nezinau, kuris veikejas man labiausiai patiko, nes jie ten visi neigiami. ;D bet apskritai tai knyga vertinu 10.

Knyga tikrai stulbinanti. Labai įtemptas siužetas, visą laiką skaitai ir net rankos dreba.
Tikrai negalėčiau pasakyti , kad nekenčiau Hitklifo, jis buvo savotiškai žavingas, ir jo asmenybė puikiai parodė kokie mes esam trapūs. Juk tai žmogiška. Susimaišė meilė ir nepykanta ir keršto troškimas. Kai kuriomis vietomis galima susimaišyti ar jis ją myli ar jos nekenčia, bet manau buvo ir taip ir taip. O ji , kaip ji su juo pasielgė, sugniuždė jį o taiip pat ir pačią save dėl pinigų.
Patarčiau pasižiūrėti filmą, tikrai geras, o jau aktoriai tokie nuosabūs.
P.s. O kas neturit knygos sakykit, galiu paskolinti.