Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“.

Anotacija
"Šis romanas - protesto proveržis prieš taisykles, pagal kurias gyvena vidutinybių visuomenė, ir prieš tuos nematomus sergėtojus kurie budi, kad šių taisyklių būtų laikomasi," - taip apibūdinę "Skrydį virš gegutės lizdo" žurnalas Time.
Neseniai Jungtinėse Valstijose buvo išleistas jubiliejinis, keturiasdešimtasis romano leidimas. Nuo pat pasirodymo kūrinys buvo verčiamas į kitas kalbas, pagal jį statomi spektakliai, o režisieriui Milošui Formanui sukūrus to paties pavadinimo filmą, jis įgijo ir pasaulinę šlovę.

Knygos ištrauka
I dalis.

Jie jau čia.
Juodaodžiai vyrukai baltomis uniformomis, atsikėlę anksčiau už mane, rengiasi koridoriuje tenkinti lytinius poreikius, o paskui paslėpti pėdsakus, kol nespėjau užklupti.
Kai išeinu iš miegamojo, jie jau šluosto grindis, visi trys paniurę, kupini neapykantos viskam - šiam ankstyvam rytmečiui, šiai įstaigai, žmonėms, kurių apsuptyje jie turi dirbti. Kai jie dega šitokia neapykanta, geriau nesirodyti į akis. Aš slenku pasieniu, tyliai kaip pelė statydamas drobiniais bateliais apautas kojas, bet jie turi specialią jautrią aparatūrą, kuri užfiksuoja mano baimę, ir visi pakelia akis, visi trys vienu metu. Jų akys ryškiai spindi juoduose veiduose - lyg lempos seno radijo nugaroje.
- O štai ir Vadas. Super Vadas, vyručiai. Mielasis Vadas Ražas. Nagi, čionai, Vade Ražai…
Jie įbruka man į ranką plaušinę šluotą, mostu parodo, kurią vietą šiandien išvalyti, ir aš einu. Vienas iš jų sudrožia šluotkočiu man per pakinklius, kad pasiskubinčiau.
- Pasižiūrėkit, kaip nudūlino! Visa galva už mane aukštesnis, o klauso kaip kūdikis.
Jie nusijuokia, o paskui išgirstu, kaip sukišę galvas kažką niurna man už nugaros. Juodi mechanizmai dūzgia neapykantą, mirtį ir kitas ligoninės paslaptis. Jie nesibijo garsiai pliurpti savo neapykantos paslaptis, kai aš šalia, nes mano, kad aš kurčias. Visi taip mano. Man užtenka gudrumo juos bent šitaip mulkinti. Jei šiame šlykščiame gyvenime pusiau indėniškas kraujas man yra kuo nors padėjęs, tai jau vien tuo, kad išsiugdžiau gudrumą - jis gelbėjo mane visus tuos metus. Aš valau grindis palei skyriaus duris, o tuo tarpu iš kitos pusės į jas įkiša raktą, ir iš to, kaip spynos dalys prilimpa prie rakto, - švelniai, greitai, taip kaip įprasta - aš atpažįstu Didžiąją Seserį, mat ji visada taip rakina spynas. Ji įsmunka pro duris su šalčio gūsiu, vėl užrakina, ir kai jos pirštai bėga poliruoto plieno paviršiumi, aš pamatau, kad nagai tokios pat spalvos kaip ir jos lūpos - juokingai oranžiniai. Tarsi lituoklio galiukas. Toji spalva tokia karšta ar šalta, kad jai prisilietus nesuprasi, kas tave nutvilkė, - karštis ar šaltis.
Ji nešina iš vytelių pintu krepšiu, panašiu į tuos, kuriuos umpkvos genties indėnai pardavinėja pakelėse per rugpjūčio karščius, - įrankių dėžės pavidalo krepšiu su kanapine rankena. Sesuo nesiskiria su šiuo krepšiu visus tuos metus, kuriuos aš išbuvau čia. Vytelės supintos retai, tad matau, kas krepšyje: nerasi jame pudrinės, lūpdažio ar kitokių moteriškų atributų. Ji prisikrovusi į tą krepšį galybę dalykėlių, kuriuos žada panaudoti atlikdama šiandien savo pareigas, - ratelių ir krumpliaračių, kurių dantukai nublizginti iki akinamo švytėjimo, maželyčių, lyg porcelianas žvilgančių tablečių, adatų, chirurgo ir laikrodininko replių, varinės vielos ritinių…
Praeidama pro mane, Didžioji linkteli. Aš nuseku paskui šluotą atgal prie sienos, nusišypsau ir stengiuosi kiek įmanydamas apsunkinti jos aparatūrai darbą nerodydamas akių - jeigu spėji užsimerkti, jie menkai tegali suprasti, kas tavyje dedasi.
Tamsoje, kuri mane supa, išgirstu, kaip guminiai jos kulnai tapsi į plyteles, o daiktai pintinėje trinksi nuo kiekvieno krestelėjimo, jai tvirtai žengiant koridoriumi. Kai prasimerkiu, ji jau besukanti iš koridoriaus į stiklinį seserų postą, kur visą dieną sėdės prie rašomojo stalo, žiūrėdama pro stiklo sieną ir aštuonias valandas už-sirašinės, kas vyksta priešais ją dieniniame kambaryje. Nuo tos minties jos veidas atrodo patenkintas ir ramus.
Staiga Sesuo pastebi tuos juodaodžius vyrukus. Vis dar sustoję būreliu, jie vienas kitam kažką kužda. Jie neišgirdo, kaip jinai pasirodė skyriuje. Dabar pajunta, kad ji akimis žaibuoja į juos, bet per vėlu. Kvailai jie pasielgė - susispietė ir kuždasi, kai jos eilė budėti skyriuje. Jie atitraukia galvas, kurias buvo sukišę, ir sutrikę žiūri. Ji susigūžia lyg šuoliui pasiruošęs žvėris ir ima artintis į koridoriaus galą, kur į spąstus pateko susispietę juodukai. Ji žino, apie ką jie kalbėjosi, ir aš matau, kad jinai taip įsiutusi, jog visiškai nebesivaldo. Ji tokia įniršusi, kad sudraskys tuos juodus šunsnukius į gabalus. Ji visa ima pampti, kol pagaliau balta uniforma ko neplyšta per nugarą, o teleskopinės rankos taip pailgėja, kad galėtų apsivyti tuos tris juodukus penkis, netgi šešis kartus.

Skaičiau, man tiko ir patiko... užtat filmo niekaip nepažiūriu scratch

O aš neseniai pradėjau. 8-)

Nuo stogo. rašo:: O aš neseniai pradėjau. 8-)

Taip pat pradėjau.
Pradžia ganėtinai neužkabino, norėjosi nebeskaityti, bet įpusėjusi radau kažkokį 'kabliuką'.

Matyt sustojau anksčiau laiko. Guli ji lentynoje, neliečiame.
Bet kiek skaičiau, ji man patiko, bet kodėl taip palikau, net nežinau.
Tikrai reikės vėl paimti į rankas.
Ir labai greitai.
What a Face

papildymas:
Užkabino. Toje vietoje kai Makmerfis dainavo, valėsi dantis su kažkokiais milteliais ir lakstė su vienu rankšluosčiu bei trumpinėkis.
(:

Nepaprastai patiko.
Galas sukrėtė.

O aš taip ir nepabaigiau, nežinau. Kažkaip sunkiai skaitėsi, bet jaučiu, kad kadanors visgi baigti reikės.

Žodis. Pranešimų skaičius : 69 Amžius : 31 Registracijos data : 2008-11-29

Kažkas iš pažįstamų labai gyrė,bet visos neperskaičiau

Ši knyga yra mano namų bibliotekoje, kuri tik ir telaukia savo eilės kada bus perskaityta.:3

Norėčiau perskaityti. Filmą mačiau, labai patiko - jokių priekaištų jam nėra. Manau, knyga ne ką blogesnė (:

Raidė. Pranešimų skaičius : 12 Amžius : 28 Registracijos data : 2010-02-02

žiūrėjau filmą. filmas tai labai patiko. o knygos neskaičiau... gal kada nors.... patarkit kas matė filmą ir skaitė knygą. kas fainiau? ar filme žodis žodin tas pats kas ir knygoje?

Na, manau, kad filmas niekada žodis žodin neatitinka knygos, dažniausiai kažkas arba pakeičiama, arba praleidžiama, sutrumpinama ;]

Sukrečianti. Ypač pabaiga.

Mano mėgstamiausias filmas, bet knygos niekaip neprisiruošiu perskaityt.

Man iš pradžių sunkokai skaitėsi, bet patiko.

Skaityt dar neteko,bet filmas labai patiko..Kaip tik vakar teko jį pasižiūrėti..pabaiga tokia wow net nesitikėjau :)

Noriu perskaityt, bet vis neprisiruošiu, kita knyga į rankas pakliūna. 8D

Likau sužavėta. Viskuo. Pradedant siužeto išvystymu, baigiant viršeliu ir vertimu.

O jeigu apie siužetą, tai man be galo patiko, kad kalbama iš veikėjo-stebėtojo pusės, nepadarant jo vieninteliu ir svarbiausiuoju kūrinio personažu.Taip pat patiko labai tikroviškai atskleista psichiatrinės ligoninės atmosfera, ligoniai parodyti turintys problemų, bet ne visiški bepročiai.

Knygoje pavaizduota labai opi problema, kuri, manau išlikus ir šiomis dienomis, tai - kitokių žmonių diskriminacija, vaizduojamos pastangos padaryti šiek tiek kitokias asmenybes normaliomis. O kas yra normalus žmogus? Ar mums suteikta teisė spręsti? Jeigu žmogus mikčioja, yra nedrąsus, mėgstantis filosofuoti, tylus ar kaip tik maištautojas ir pokštininkas, tai jis - nenormalus? Sakyčiau, labai taikliai šiame kūrinyje buvo pavadinta visuomenė už psichiatrinės ribų - Sindikatas. Didžiulis mechanizmas, kuris neprisitaikiusias ar kitokias detales sumala į miltus, kuriam veikti niekas negali sutrukdyti. Jo atstovė ligoninėje - Didžioji Sesuo, kurios tikslas buvo padaryti ligonius tokiais, kokių reikalauja visuomenė. Sunaikinti asmenybę. Paversti konformistais.

Patiko stebėti pagrindinių veikėjų santykių vystymąsi. Nuo visiško abejingumo iki broliškos draugystės. Gražu, ypač, jeigu turėsime omenyje, kokios tos asmenybės skirtingos. Taip pat patiko stebėti, kaip vienas, atrodo niekuo neypatingas žmogus, paprastas sukčius iš gatvės priverčia pasikeisti visus ligonius, įneša šiek tiek sumaišties į skyrių, bet išmoko juos juoktis (!) ir žiūrėti į gyvenimą kitokiomis spalvomis.

Prisipažinsiu, pabaigą iš dalies nuspėjau. Bet nesitikėjau, kad ji taps tokia reikšminga. Todėl tik užvertus knygą supratau, kad ji mane tikrai sužavėjo. Rekomenduoju ir Jums, mielieji. Manau, kad nenusivilsit :)