K. Saja "Ubagų sala"

Pjesė, kuri man labai patiko. Internete nėra aprašymo.
Vienoje knygoje ši pjesė apibūdinama kaip "Dvasinio prisikėlimo utopija", ir aš su tuo sutinku.

Tai tragikomedija, kurią skaitant apima jai būdingas jausmas — juokas pro ašaras. Čia pagrindinai veikėjai ubagai, kurie po atlaidų susirinko į salą, esančią Platelių ežere (beje, sala priklauso grafams Šuazeliams, apie kuriuos informacijos yra internete).
Juoką kelia ubagų trintis (viena ryškiausių scenų — Bekojės ir Berankės ginčas). Jie pripratę prie dėmesio, tikri aktoriai. K. Saja išryškina skirtumą tarp tikrųjų ir apsimetėlių ubagų. Pastarieji yra sveiki, tačiau jiems pragyventi geriau (lengviau) iš elgetavimo. O štai, tikrieji ubagai irgi naudojasi savo nesveikumu, tačiau giliai širdyje nori pasveikti. Tikisi stebuklo.
Veiksmas prasideda, kai moterys aprengia Gerūtą, jauniausią merginą, kuri yra vieno elgetos duktė. Tai septyniolikmetė gražuolė, kurią elgetos nori atiduoti grafui Aleksandrui. Žinoma, mergina nenori išvykti ir atkakliai nežiūri į pilį, kuri jai rodoma. Ji mato tą, ko nemato kiti — vyrą (vėliau vadinamą šventuoju), kurio ankščiau ubagų saloje nebuvo...

Pjesėje itin gražiai išgvildenami tokie žodžiai, kaip "civilizacija", "stebuklas", "tikėjimas". Visa ašis galbūt meilė (galima ginčytis), tačiau ji paminima nelabai dažnai. Ją užgožia ubagų vadinimai ir pridengia tragikomedijos bruožas — komedija. Tad pabaiga šiek tiek — "tragi", ten daug mažiau komedijos.


P.S — aš nebuvau daug girdėjus apie šį K. Sajos veikalą, bet kai pristačiau klasėje, mokytoja labai nudžiugo. Pasirodo šis kūrinys kažkada buvo privalomas perskaityti.