Antanas Škėma 'Balta drobulė'

Šiame iškiliausiame A. Škėmos (1911—1961) romane svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje. Jos atsiskleidžia per pagrindinio herojaus Antano Garšvos sąmonę, kuri romane atrodo kaip savotiška erdvė, pro kurią plaukia šeimos praeities prisiminimai, desperatiška dabartis su dramatiškais meilės trikampio išgyvenimais ir laikas, vedantis herojų į beprotybę.

Skaičiau - nepatiko. Sąmonės srautas... tfu. Tiesiog nemėgstu tokios destruktyvios (kaip man pasirodė) literatūros.

.

Nuomonė apie šį romaną - dvejopa.
Kai skaičiau ją, tai LABAI kankinausi. Buvo labai neįdomu, nuobodu, nesuprantama ir t.t. Visiškai nepatiko ir neįžvelgiau ten nieko gero. Nič nieko.
O paskui nagrinėjom ją per literatūrą. Ir žinot ką? Pradėjo patikti.. Škėma turbūt vienintelis autorius, apie kurį tiek daug žinau (ar bent jau žinojau tuo metu, kai man to reikėjo ). Ir jo kūrybą pasidarė lengva nagrinėti. Parašiau iš Baltos drobulės tris interpretacijas, ko nesu darius nė su vienu kitu kūriniu (į šį skaičių įeina ir egzaminas). Per egzaminą Balta drobulė apskritai mane išgelbėjo, nes kitaip nebūčiau pasiekusi tokio rezultato, kokį gavau. Kadangi apie kūrinį žinojau nemažai, apie autorių taip pat, tai buvo nesunku ir parašyti :)
Apskritai Balta drobulė dabar man yra vienas ryškiausių darbų lietuvių literatūroje, ir mielai perskaityčiau ją dar kartą. Žinau, kad jau visiškai kitaip į tai pažiūrėčiau.

Mano sesuo neseniai perskaitė šį kūrinį ir jos nuomonė visiškai priešinga mano nuomonei. Jai tai pats geriausias lietuviškas kūrinys. Aš nebūčiau linkusi jo taip vertinti. Tai išskirtinis kūrinys, įdomiai parašytas, bet tik tiek. Bet čia tik mano subjektyvi nuomonė.

Nepasakyčiau, kad esu lietuvių literatūros mėgėja, bet šį kartą žemai lenkiu galvą prieš šį Antano Škėmos kūrinį.

Daugelis sako, kad sunku suprasti kūrinį dėl čia aptinkamos sąmonės srauto technikos. Mintys ganėtinai padrikos, tokios, kokios dažniausiai ir sukasi mūsų galvose, kūrinys neprimena įprasto, iki smulkmenų sudėlioto romano. Bet man visai nebuvo sunku atsekti siužetą, manau, jei skaitai įsigilinęs, suprasti, kur mintys peršoka, tikrai lengva. Žinoma, tokios knygos nepaskaitysi kur autobuse ir triukšme, nes nieko nesuprasi. Ji tobulai tinka ramiai įsitaisius lovoje, kai dar turi šviesią galvą.

Personažas Antanas Garšva turi nemažai bendro su pačiu autoriumi. Jis, kaip ir kuriamas personažas, dirbo keltuvininku viešbutyje, turėjo palikti savo šalį, išgyveno panašius sukrėtimus. Romane puikiai atskleidžiama darbo lifte monotonija, dėl kurios personažas nugrimzta į širdžiai mielus (o kartais ir nelabai) prisiminimus, kitos šalies svetimumas, neišsipildžiusios svajonės.

Ši knyga tikrai sukėlė daug minčių. Susimąsčiau, kad tikrai nenoriu emigruoti, kad man gera čia, kur visiems blogai, kad nenoriu palikti savo svajonių ir dirbti kaip juodadarbė dėl didesnės algos, kad lietuvių literatūra tikrai turi savų perliukų, tik reikia juos atrasti, kad praeitis yra svarbi kiekvienam iš mūsų ir kad vaikystės patyrimai daro didelę įtaką vėlesniam mūsų gyvenimui.

Rekomenduoju. Visiems. Taip, kai kam ji nepatiks, kai kas jos nesupras, bet manau, kad tai geras penas apmąstymams.

Skaičiau du kartus.Iš pradžių patiko,kol nepradėjom nagrinėt per literatūrą.Tada supratau,kad nieko nesupratau.Žodžiu,kai nesupranti,tai ir nepatinka.

Nežinau ar supratau, bet patiko. Noriu perskaityti dar kartą, tik šį kartą atidžiau.

greitai perskaičiau, tačiau nuomonė... bloga. nepatiko, ne man turbūt tokį stilių suprast, nu nesąmonė gryna..

Skaičiau mokykloje kaip privalomą literatūrą. Du kartus, viena kartą vasarą, o antrą kai teko nagrinėti. Pirmą kartą nelikau sužavėta, bet antrą kartą susiskaitė greitai, o ir įspūdį paliko neblogą. Įdomiai suregztas labai liūdnas pasakojimas. Iš mokyklinių vienas labiausiai patikusių.