P. Širvys "Žiedais praregėsiu gėlių"

Iš dalies jau pamilau jo kūrybą vien dėl šio eilėraščio, nes jame daug eilėraščiams nebūdingų žodžių, nuostabių palyginimų.

Žiedais praregėsiu gėlių

Kai sukasi visos planetos
Dėsningu Visatos keliu,
Siauručiuos rėmeliuos poeto
Ramiai nusėdėt negaliu.

Vilioja veržimasis greitas,
Sidabro naktų giluma,
Dienovidžio saulė įkaitus
Ir jai panaši mylima.

Gyvenimas mano – degimas,
Troškimas – toliau ir daugiau.
Bet laukia vienodas likimas –
Kažkur pasakysiu: „Baigiau…“

Kas dega, tasai ir užgęsta.
Palieka tiktai pelenai.
Bet nieks ir po to nuo šio krašto
Manęs neatskirs amžinai.

Aš būsiu smiltelė, azotas…
Ir tas, ko gyvenimui reiks.
Nei žemėj, nei eterio plotuos
Gyvybė, žinau, nesibaigs.

Kiekvieną pavasarį žalią
Žiedais praregėsiu gėlių
Ir būsiu čia oro dalelė,
Kažkam atsidūstant „myliu“.

Eis tūkstančiai tūkstančiai metų,
Ieškosiu, brangioji, tavęs,
Gyvenimo amžinas ratas
Gal mus vėl iš naujo suves.

O gal tu pralėksi pavėjui
Mažyte laukų dulkele,
Nes mums nežinot, kad mylėjom
Ir buvom jau kartą šalia.

Raidė. Pranešimų skaičius : 1 Amžius : 32 Registracijos data : 2011-01-02

Nuostabu.