Johanas Volfgangas fon Gėtė "Faustas"
I dalis:
Fausto veiksmą Gėtė pradeda prologu danguje: čia šėtonas
Mefistofelis susilažina su Dievu, kad jam pavyks atitraukti Fausto sielą nuo
aukštų siekių ir priversti tenkintis žemiškais dalykais. Šiam reikalui Dievas
palieka velniui laisvas rankas, kaip ir Jobo atveju. Patsai Faustas
pirmąsyk pasirodo scenoje kaip mokslininkas
savo naktiniame kabinėte. Paskui jis Velykų
dieną vaikštinėja su padėjėju Vagneriu ir jam pasakoja, kaip esąs
nepatenkintas tradiciniu mokslu ir apskritai biurgeriško gyvenimo
ribotumu. Tokios nuotaikos tai ženklas Mefistofeliui, kad jau metas.
Jis apsimetęs pudeliu įsliūkina ir įkalba
Faustą sudaryti sutartį už tai padėsiąs jam perprasti visatos esmę.
Atsidėkodamas Faustas užrašo jam sielą, bet
priduria išlygą: Jeigu tu išgirsi iš manęs: / O,stabtelėk, akimirksni
žavingas, - / Tai kuo greičiau užnerk man grandines. Po satyrinių
ekskursų į universiteto miestelį parodant tenykščius papročius Faustas paverčiamas jaunu dabita. Nuo to
prasideda Gretchen (Margaritos) istorija, sudaranti pirmąją Fausto
dalį.
II dalis:
Su veržliu tragedijos veiksmu kontrastuoja antroji dalis čia
panoraminiu stiliumi vaizduojamas simbolinis pasaulio teatras.
Jos prologe Faustas pabunda iš gydomojo miego, tarsi po dvasinio
sukrėtimo, o pirmajame veiksme Mefistofelio lydimas atsiduria
imperatoriaus rūmuose. Ten jis rodo burtininko sugebėjimus gelbsti
pašlijusius valstybės finansus. O Mefistofelis,
kaip tikras Keinso (Keynes) šalininkas,
spausdina banknotus, kad augtų infliacija.
Faustas nepalieka nuošaly ir kultūros politikos: jis magiškai atgaivina Eleną ir Parį, kaip
klasikinio grožio įsikūnijimą, bet galiausiai jį ištinka nesėkmė.