Alessandro Baricco „Novečentas“.

Nors šį kūrinį ir pridera vadinti monologu, išsigąsti neverta. Tai tikrai nėra kažkoks nuobodus vieno asmens "pafilosofavimas" ar panašiai. Kultiniu rašytoju tapęs A. Baricco į šį savo kūrinį sudėjo viską, ką turėjo geriausia. Trumpoje istorijoje apie virtuozišką pianistą rasite visko nuo kandaus humoro iki skaudžių išgyvenimų, kurie, tiesa, čia niekada nevirsta sentimentaliais paverkšlenimais.

Jeigu pagrindinis šio monologo herojus Novečentas būtų iš tikro gyvenęs, jį, be abejonės, būtų galima nominuoti kaip didžiausiu pasaulio keistuoliu. Pamestinukas gimęs keisčiausiame pasaulio garlaivyje, plaukiojantis maršrutu Europa - Amerika, taip niekada ir neišlipo į krantą. Pažindamas pasaulį tik iš keleivių pasakojimų, Novečentas sugebėjo sukurti tai, ko nei vienam kitam žmogui nebuvo pavykę, - niekuomet anksčiau negirdėtą muziką, kurią jis atlikdavo taip virtuoziškai, kad atrodydavo, jog groja keturiomis rankomis, o klausytojai po to likdavo it žaibo nutrenkti. Ar gali būti beprotiškesnė žmogaus gyvenimo istorija?

Jei šią istoriją būtų nusprendęs parašyti koks kitas rašytojas, o ne A. Baricco, galbūt ji ir neteiktų tokio malonumo. Tačiau šis italų rašytojas pasinaudojo neįprasta rašymo forma, kuri kūriniui suteikė lengvumo ir atsipalaidavimo įspūdį. Taip jaučiasi ir pats skaitytojas. Tuo pačiu rašytojas įrodė, jog norint sukurti šedevrą, nebūtina prirašyti penkis tomus. Taupant ir tiksliai parenkant žodžius, galima padaryti tokį pat įspūdį, kokį klausytojams padarė Novečento grojimas pianinu: "Publika neatgavo amo. Jie stovėjo kaip apduoti. Išplėstomis lėliukėmis, išsižioję, kaip paskutiniai debilai."