Džonas Irvingas "Pasaulis pagal Garpą"

Raidė. Pranešimų skaičius : 18 Amžius : 32 Registracijos data : 2009-11-27

Džono Irvingo, vieno populiariausių ir įdomiausių nūdienos amerikiečių rašytojo, „prekinis ženklas“ – mokėjimas su humoru kalbėti net apie tragiškus dalykus, domėjimasis žmonių santykių keistybėmis.

Pasaulis pagal Garpą, nuo pasirodymo 1978 m. sulaukęs daugiau nei 25-ių laidų, tebėra Dž. Irvingo prozos viršūnė. Tai romanas, kuriuos autorius teigia norėjęs „rimtuosius ne kartą prajuokinti, o jautresnes širdis - sugraudinti“. Jam pavyko abu tie dalykai ir dar vienas – priversti susimąstyti apie tokį priešišką ir nesaugų, absurdišką mūsų laikų pasaulį. 1998 m. Dž. Irvinas apibendrina, jog šis jo romanas – apie tėvo baimę dėl savo vaikų: „Toji baimė gyva net mažiausioje „Pasaulio pagal Garpą“ detalėje... Aš nesu netekęs vaiko. Tiesiog esu tėvas, turintis lakią vaizduotę. Ir vaizduotėje aš kasdien netenku savo vaikų.“

Skaičiau ir jau gana seniai. Nežinau, kodėl, bet iš šios knygos tikėjausi daug, tačiau gavau daug mažiau. Kažkaip man nepatiko pačio Irvingo stilius (kurį suvokiau perskaičius "Sidro namų taisykles"). Nepatinka tai, kad viskas pasakojama apie vieną asmenį, nuo jo gimimo ir tarsi gaunasi to žmogaus biografija, tačiau labai dažnai nukrypstama į kitus dalykus. Būtent "Pasaulis pagal Garpą" pasirodė kiek užtęsta arba per greitai pasibaigė, atsimenu skaičiau ją užsienyje, o kadangi daugiau neturėjau jokios knygos, turėjau pabaigti šią. Spėju jei tuo metu būčiau buvusi Lietuvoje, jos nebūčiau pabaigusi.

» Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis"