KLASIKA

Viena Henry David Torr'o mintis - "Pirmiausia skaitykite klasikinius kūrinius, nes kitaip nespėsite jų perskaityti!", sukrėtė mane. 1. Ar pritariate šiai minčiai? 2. Ką laikome klasika? 3. Kokius lietuvių bei pasaulinės klasikos kūrinius esate perskaitę?

1. Aš asmeniškai, pritariu. Reikėjo jau seniai šią mintį išgirsti :) Juk kaip žinosime ar šis kūrinys geras, jei neturėsime suvokimo apie jau kelis dešimtmečius, šimtmečius ar tūstantmetį skaitomus kūrinius, jei neturėsime suvokimo apie ilgaamžiškumą?  2. Klasika laikau kūrinius, kurie parašyti taip, kad sudarė tos tautos žmonių suvokimo klodus, sunormino kalbą, sugebėjo perteikti savo šalies kultūrinius, socialinius, tautinius ypatumus. Sugebėjo atskleisti ne tik tuomet opias problemas, bet ir kai sugebėta nuspėti ateityje iškilsiančias.  3. Lietuvių: Žemaitę, G. Petkevičaitę - Bitę, V. Kudirką, J. Biliūną, Šatrijos Raganą, Lazdynų Pelėdą, I. Šeinių, J. A. Herbačiauską,...  Pasaulio: Homerą, V. Šekspyrą, Moljerą, Boccaccio, J. Swift'ą, D. Defo, Baironą, Onore de Balzac,...

Nenoriu plėstis, bet taip, visiškai pritariu ir minčiai, išsakytai D. Torr'o, ir tavo mintims. Klausimas, ar man patinka visi autoriai, laikomi klasikais, bet taip, jie jau yra pripažinti pasaulio/lLietuvos literatūros klasikai (net ir Biliūnas, kad jį kur )... Manau, kad bent jau kūrinius, nagrinėjamus "Visuotinė literatūra" ir panašiose knygose, tiesiog privalu perskaityti.

Iš esmės, tai pritariu, bet tikrai nepasakyčiau, kad pati esu linkusi skaityti vien klasikos kūrinius, kurie kaip ir sakė Džuljeta, yra pripažinti Lietuvoje ar pasaulyje. Tiesiog dabar nematau reikalo skaityti knygas, kurios galbūt man nėra įdomios, tačiau tikrai tenka daryti tai mokykloje - vienos knygos patinka, kitos ne, o skaityti tai vies tiek reikia (nors to pačio Defo "robinzono kruzo" įveikti tikrai nesugebėjau). galbūt poreikiai kada nors pasikeis :>

Kai paimu labai gerai žinomą ir pripažintą knygą, vadinamąją klasiką, labai ilgai kovoju su savimi, kad pradėčiau ją skaityti, tada, kai pradedu, būna labai sunku. Nežinau, gal tai ir išankstinė nuostata, bet šiaip aš kartais, kaip ir bet kuris padraugauju su tikrai klasika virtusiomis knygomis. : )

Žinoma klasika yra klasika, bet man irgi tikrai ne visada patinka, teko skaityt tokių, kur vos įveikiau ;D bet galbūt dėlto, kad knygoje buvo vaizduojamos kito laikotarpio aktualijos, bet taip pat teko skaityti klasikos kūrinių, kurie tikrai sužavėjo ech, nežinau, man viskas priklauso nuo pačios knygos, nesu nusistačius prieš kažkokį vieną rašytoją

Pritariu. Tiesą pasakius, pati susivokiau, o šią suformuluotą mintį išgirdau tik dabar.
Turbūt be klasikos dabar neturėčiau, ką skaityti. Dievinu viską, kas laiko patikrinta.
Aptariamų kūrinių, aišku, perskaičiusi esu žymiai mažiau nei norėčiau, tačiau svarbiausia, kad turiu norą perskaityti viską.

P.S. Kolkas nenuvylė nė vienas kūrinys, kurio turinį turėčiau žinoti vardan inteligentiškos savęs. ;)

Klasiką reikia skaityti. Buvo laikas, kada skaičiau vien lengvas paprastas knygas iš serijų beveik suaugę, n 14 ir panašiai. Ir tai normalu. Dabar jau kelis metus skaitau klasiką. Nes skaitau siekdama atrasti save, ieškodama atsakymų į egzistencinnius klausimus. Į klasikos savoką nesigilinu man tai tiesiog reiškia vertingumą.