Moliere'as "Skapeno klastos"

Tai žymiausio prancūzų klasicistinių komedijų kūrėjo - Moliere'o (Moljero; 1622-1673); tikrasis vardas ir pavardė buvo Jeanas-Baptiste Poquelin (Žanas Batistas Poklenas) drama. Rašytojo tėvas - Paryžiaus miestietis ir karaliaus baldų apmušėjas - turėjęs viltį, kad sūnus perims jo tarnybą rūmuose, neišsipildė. Jaunuolis atsisakė ir advokato praktikos, nes jau nuo pat mažų dienų buvo pamėgęs teatrą. Sukūrė savo trupę, kuri vadinosi "Puikusis teatras", rašė komedijas, jas statė ir pats jose vaidino. Tačiau tai buvusi nesėkminga veiklos pradžia, 1646 m. paskatinusi trupę trauktis iš Paryžiaus, keliauti po pietų Prancūziją, kraustytis iš vienos vietos į kitą. Taip trupė įgijo brandžią patirtį ir 1658 m. sugrįžta į Paryžių, kur pastato didžiulio pasisekimo sulaukusią trumpą komediją Juokingiausios pamaivos (Les Precieuses ridicules, 1659). Ji patiko monarchui, Liudvikui XIV, kuris nuo tada pradėjo reikšti Moliere'ui savo palankumą.
Vienas patraukliausių Moliere'o teatro meno bruožų yra tai, kad autorius bene spalvingiausiai ir bene geriausiai sugebėjo pavaizduoti to meto Prancūzijos gyvenimą. Jis nepasitenkino vien kasdienės buities atspindėjimu, bet darė tai kritiškai pasitelkęs satyrą, pajuoką, žodžių žaismą, juokingus posakius.
Skapeno klastos - tai priešpaskutinis Moliere'o kūrinys, parašytas 1671 m. (po to sekė tik komedija Tariamasis ligonis (1673), kuomet Moliere'as pats vaidindamas šios dramos pagrindinį herojų ir mirė). Dramaturgas sugebėjo taip puikiai sudaryti tam tikrų herojų, charakterių tipų įvaizdžius, kad jie vėliau atgyja, tapdami bendriniais žodžiais apibūdinant panašaus tipo žmones ir realiame gyvenime (tartiufai, donžuanai, harpagonai ir kt.). Skapeno klastų herojai neišimtis. Bandysiu trumpai nupasakoti šios komedijos siužetą.
Tai trijų veiksmų komedija. Visas veiksmas sukasi aplink Oktavą, karaliaus sūnų, kuris įsimylėjo jauną gražią, bet kaip manoma vargšę merginą, kurią netrukus pats veda, jo tėvui nežinant ir net šalyje nesant. Buvo suplanuota, kad karalius grįš tik dar po trijų mėnesių, tačiau grįžta ankščiau, nes nori apvesdinti savo sūnų su kilmingo pono Žeronto dukteria. Tačiau po Oktavo ir Hiacintos santuokos praėjo vos trys dienos. Jis - jau vedęs! Oktavas esantis jautrus, "baikštus iš prigimimo", tėvo bijantis jaunuolis skundžiasi ir pergyvena savo tarnui Silvestrui. Tai nugirsta Žeronto sūnaus, Leandro tarnas, Skapenas, kuris yra pasirįžęs padėti ponaičiui, giriasi savo sugebėjimais išsisukti tokiose ir net dar sudėtingesnėse situacijose, "O, kad man taip būtų savo laiku tekę apmauti šiuos senius, tai būčiau juos suraitęs! Aš dar nė toks nebuvau, o jau kiek išdaigų buvau prikrėtęs".
Skapenas su Oktavu nusprendžia parepetuoti ką reiktų sakyti ir kaip reiktų elgtis tėvui grįžus, juk tiesą vis tiek reikia pasakyti, antrą kartą nebegali vesti, o be to Oktavas labai myli Hiacintą. Tačiau tik ponaičiui išgirdus kaip kažkas praneša, kad jau grįžo karalius, pabėga ir Skapenui šią "košę" tenka "srėbti" pačiam. Suprantama, jis su tuo susitvarko puikiai. Moliere'as, būdamas dalinai klasicizmo žmogumi, vis dėlto pripažįsta proto, iškalbos svarbą. Parodo skaitytojui, kad mokslas ir protas svarbu, kad nepapultum į prastas gyvenimo situacijas. Nors Skapenui suteikia veidmainystės, apsukrumo ydas, tačiau parodo jį kaip mokantį mąstyti, todėl gyvą ir problematišką personažą.
Savęs turbūt ne kartą paklausėte "ir kodėl gi tai vadinama komedija? Greičiau iš pirmo veiksmo sprendžiant viskas panašiau į tragediją", tačiau antrasis veiksmas atsiskleidžia visu gražumu. Nepaprasta... Dar dabar prisiminus juokiuosi. Šiame veiksme Skapenas užsideda kvailelio kaukę, tačiau skaitytojui parodydamas tik koks jis iš tiesų sumanus ir mokantis apkvailinti bei ketvirtoje scenoje pasirodantis kaip ypač orus žmogus, sunkiai perkalbama asmenybė ir priverčia net gi savo poną jo atsiprašinėti, pulti prieš jį ant kelių.
Šioje komedijoje ypatingai pabrėžiami įstatymai, tvarka, aiški teismo sistema (neveltui Moliere'as turėjo advokato diplomą). Būtent čia išryškėja garsioji frazė "ko jį velnias nešė į tą galerą!"
Pabaiga šios komedijos man primena meksikiečių serialo versiją, t.y. kai viskas susitvarko, nuostabi pabaiga, pamestos dukros atranda nematytus tėvus, moteris, kurią tu vedei pasirodo esanti ta, kuri ir buvo peršama, "blogiukai" gauna tai ko jie nusipelnė.
Nepaprasto gero juoko dozė, kuri prasideda pjesės vidurį ir net gi baigiasi išlaikant tokią pat nuotaiką. Skaityti klasikinius kūrinius ir dar komedijas - ne prastas užsiėmimas.
Geras kūrinys, ne veltui praleistas laikas, linksmas vakaras... rekomenduoju