Sigitas Parulskis "Murmanti siena"

"Murmanti siena" - tai knyga apie žmonių gyvenimą, apie atmintį, apie pastangas kabintis į gyvenimą visomis jėgomis, apie jausmų keliamus keblumus, draugystę ir išdavystę. Tai romanas, kalbantis apie vienos šeimos istoriją, užsimezgusią praeito amžiaus pradžioje ir tebesitęsiančią iki šių dienų. "Kadangi žmogus socialus padaras, neišvengiamai teko keliauti ir per abu pasaulinius karus, fašizmą, komunizmą, Sibirą, partizanų kovas", - teigia autorius.
Sigito Parulskio romane painiavos netrūksta. Knygos kompozicija turi tikslą klaidinti. Dažnai ne tik skaitytojas, bet ir veikėjas nebesupranta kur yra. Neretai pasakojimas neturi apibrėžtos krypties, pasakojimo linija klaidžioja. Reikia skaityti labai nuosekliai, analizuojant, nepamirštant visų, net ir smulkiausių detalių, nes autorius to nepamiršta ir būtinai tą išplėtoja kitose, tolėliau esančiose kūrinio dalyse. Bet tai tik geras ženklas. Nors pradžioje ir jautiesi menkai kažką suprantantis, tačiau pabaigoje viskas paaiškėja, o tai tik skatina dar ir dar kartą skaityti šį romaną - "gal ką praleidau" :) Norisi pačiam tai pamatyti savo akimis :).
Knyga prasideda tarsi tyla – ramiu apsižvalgymu senoje mirusio prosenelio palėpėje, tarp prisiminimų bei tyliu prisipažinimu kažką nužudžius... Tačiau kas įtakojo šį įvykį ar pagrindinis herojus Adolfas, lupinėdamas palėpės grindis ir taip suteršdamas namo ir tuo pačiu prosenelio atminimą, ar tas, kuris paleido akmenį Adolfui į galvą, ar pačio senojo „aš“ nužudymas...
Džiugu, kad kuriamas XX amžiaus „mitas“: žmoniją sukrėtę įvykiai, pasauliniai karai, o ypač knygoje plėtojama partizaninių kovų tematika. Tačiau turiu pabrėžti, kad tai ne eilinės verksmų, keiksmų, patirtų nuoskaudų išliejimas popieriuje. Nors šioje knygoje įvykiai perteikiami kaip sunkūs išgyvenimai, bet tai priimama tarsi iššūkis herojų gyvenimuose. Nebrukama veikėjo nuomonė apie susidariusią padėtį tekste. Tuomet skaitytojas gali pats spręsti kas teisinga, o kas ne.
Tekste koduojama logika, pabrėžiamas postmodernumas, ryškūs personažai, daug prievartos, erotikos reginių. "Žodžiai kaip sperma blaškosi po kaukolės gimdą, siekdami apvaisinti smegenų kiaušinėlius, trokšdami virsti kūnu."
Žmogus romane – žemės dalis, mirtinga egzistencija, kuri projektuojama į kūno plokštumą, o po jos lieka tik „mėsos, mėsos ir kraujas“. Jis yra pjaustomas, lupamas, skerdienos gabalais pateikiamas šokiruotam skaitytojui.
Taip. Šis romanas sukrečia, tačiau kam patinka postmodernistinė literatūra, jūs būsite nustebę tik šio rašytojo talentingumu. Šis romanas - tai išsilaisvinimo šaltinis. Viena iš tų knygų, kurią norisi skaityti vėl, ką tik perskaičius jau trečiąjį kartą