Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a.
populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“,
kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir
mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos,
eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir
panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą,
kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina
Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje,
skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką
atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,

brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Gal,kas skaitėt?Man labai patiko.

Oooo... Mūsų lietuvių mokytoja skaitė. Sakė, kad gana gera. Manau, kad reiks kada įsigyti

Tikrai verta.As tai nusipirkau knyga per ispardavima tai mokejau tik7 lt

Labai labai. Net kažkaip keista man buvo, jog taip susidomėjus skaičiau lietuvių autorės parašytą knygą. Labai gera, siužetas nenuobodus, įtraukiantis. :)

Tikrai labai įdomi. Kažkaip nesitikėjau to iš lietuvės :)

Skaičiau ir šią pirmąją dalį ir antrąją. Parašysiu tik savo nuomonę, kaip mėgėjos. Man pasirodė knygos stilius tesmukas,be jokių įmantrybių, pagražinimų, turintis kažką žiauroko, bet taip pat įtraukiančio. Knyga parodo mūsų likimus.. Kokie jie būna.. Kad tos laimingos pabaigos ar net laimingos eigaties - nėra. Yra tiesiog gyvenimas kaip zebras.. tai juodos, tai baltos linijos. Kai perskaitau knygą - įvertinu nuo nulio iki dešimties.. Silva rerum įvertinau 10 su pliusu..

Man labai patiko. Džiaugiuosi pagaliau radusi lietuvišką literatūros kūrinį, kurį drąsiai galima lyginti su užsienio rašytojais ir didžiuotis tokiu rašytojos talentu. Originali ir šmaikšti, žaisminga ir sodri, verčianti mąstyti ir klausti, šypsotis ir aiktelėti.

O viso romano pulsą, mano akimis žiūrint, geriausiai apčiuopė daktaras Gordonas: „Gyvenimas tėra ne kas kita, kaip užkratas, plintantis lytiniu būdu ir ankščiau ar vėliau pasibaigiantis mirtimi.“ Tačiau nepaisant to, romanas kupinas gyvenimo ir jausmo, lyg būtų stengtasi gyvenimo prasmę neigti, bet pati knyga ir jos veikėjai galiausiai būtų iškrėtę šunybę ir padarę atvirkščiai.