Mėgstamiausi eilėraščiai

Čia galėsime rašyti mėgstamiausius eilėraščius

Mes einam iš darželio
Po du, po du už rankų
Tavo žydra suknelė
Man panaši į dangų

O tu sakai - jis lenda
Ir žaisti man neduoda
Tai kaipgi aš nelįsiu
Kai tu tokia spalvota?

Ir kai mama atėjus,
Namo norėjo vesti
Verkiau, kampe sėdėjau:
Ją imk, jinai - dailesnė

O gal abu mums imki?
Mes žaisim ir triukšmausim?
Tik tu tarei: neimkit,
Su juo aš nedraugausiu

Jis mėtosi su smėliu
Jis taikos griebt už rankos
Jis mano sijonėlį
Prilygino tik dangui

Jis deklamuot nemoka
Ir vis į šonus laksto
Per rytmečius nešoka
Ir... kartais nosį krapšto

Ėjau aš ir darželio
Verkiau ir vis tylėjau
Juk aš tave be galo
Labai labai mylėjau

Ir vis sakiau, mamyte,
Kodėl yra taip viskas
Kad mažos ašarytės
Akutėse man tviska?

XXX

Tą dieną aš baisiai pyrago norėjau
Bet draugo palaukiau ir pats pakentėjau
O draugas atėjo, pyragą suvalgė
Ir draugas per pietus jau nejaučia alkio
O aš - ką čia aš... Man juk draugo reikėjo.
Tauraus, nuoširdaus - va toks ir atėjo.

Robertas Danys

Meilė

Vaikų žemė

Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia,
nesvarstydami - kodėl ir kam.
Jeigu šita žemė kam priklauso,
tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Mes gi esam tie, kurie jų laukia,
laukdavo ir lauks visais laikais.
Tik su jais mes esame suaugę,
o vieni mes irgi kaip vaikai.
J. Marcinkevičius

Elegija

Kiek išbarstyta bučinių karštų!
Besaikė meilė liejosi kraštais.
Mes žvakę deginom
Dienos metu,
Užmiršdami,
jog vakaras
ateis.
A. Baltakis

Girdėjau tavo atdūsį
Kaip dainą iš toli.
Daireis, kažką praradusi
Baltam dienų kely.

Šaukiau tave - neatmeni
Neatmeni - nereik.
Apeik mane kaip akmenį,
Kaip mirusį apeik.

Ir eik tu sau, kaip einama
Mylėti pirmąsyk
Palik, palik tik dainą, man,
Tik ilgesį palik.
P. Širvys

Aš myliu tavo šnabždesį ir tylą,
Ir audrą tavo žalzganų akių,
O kai diena vidurnakty prabyla,
Aš gyvu vėl gyvenimu tikiu.

Jėga sugrįžta, ir suglebęs kūnas,
Skambus lyg vario įtempta styga.
Sugrįžta į akis svaiginantis aiškumas,
Širdis pavargusi prisikelia staiga.

Tikėk, man tavo šnabždesio pakanka,
tik reikia man vidurnakty dienos.
Žinau, tas kelias veda ne į dangų,
Bet ne dėl to kremtuos ir kankinuos.

Man reikia žemės, saulės patekėjimo, -
O retkarčiais - apvalančios audros. -
Jei mes lig to vidurnakčio atėjome,
Tegu gyvenimas lyg žiežirba žėruos.

Tegu jis tavo šnabždesį ir tylą
Lyg skambią žinią paryčiais paskleis. -
Manęs tu dar nė karto neapvylei,
Nors tiek nuėjom tais piktais keliais.
P. Keidošius

Na ne eilėraštis, bet Šekspyro sonetas, kuris man kadais patiko:

30 sonetas

Kada prieš teismą nebylių minčių
Vaiduokliai mano praeities pakyla,-
Aš, dūsaudamas sunkiai, atverčiu
Prisiminimų savo liūdną bylą.

Klausausi balso meilės prarastos,
Ir ašarom vėl spindi mano akys.
Aš veltui noriu apkabinti tuos,
Kurių esu gyvenime netekęs.

Žvelgiu atgal - ir kelias iš kapų
Visi skausmai, kadaise iškentėti,
Ir aš turiu iš naujo su kaupu
Už seną savo gėlą sumokėti...

Tai kas gi, jei ne tu, mane paguos
Ir nuramins gyvenimo varguos?

O aš jau buvau išsigandusi, kad be manęs niekas eilėraščių/sonetų ir t.t. nemėgsta :)

eglaite rašo:

O aš jau buvau išsigandusi, kad be manęs niekas eilėraščių/sonetų ir t.t. nemėgsta :)

o aš net nemačiau, kad tu čia visus tuos eilėraščius įdėjai. ;D

Henrikas Radauskas "SAULĖLYDIS"

Sumaišęs vėją su vynu,
Išgėręs, gatvėmis einu,
Ieškodamas lengvos širdies,
Linksmos, karališkos mirties.

Į dangų bėga kaminai,
Per dangų nuskrenda varnai,
Veidai dainuojančių draugų,
Drugiai iš moterų plaukų.

Padangė liejasi variu,
Aš orą degantį geriu,
Man graso peiliai žiburių,
Aš jokio ginklo neturiu.

Aš ieškau šypsančios mirties.
Kas rojun kelią man nuties,
Ateiti laimei įsakys,
Užmerks nustebusias akis?

Rimas Burokas "Kai šitaip aušta"

kai šitaip aušta,
patylėk širdie
nustebusi nuščiuvusi
lyg vaikas,
juk tas ateinantis iš rūko laikas
pati didžiausia žemėj dovana...
vienodai duodama išminčiui, kvailiui

Dar čia yra Sauliaus Mykolaičio dainos žodžiai, vieni gražiausių.. Nežinau, ar jis yra žodžių autorius.

Tavęs nerandu

Visur ieškau tavęs ir surast negaliu,
Kur tik eičiau tuo kietu, vingiuotu keliu,
Kur tik kreipčiau žingsnius, kur tik leisčiau mintis -
Tu visur ta pati nebyli paslaptis.

Kur tave nudangino juoda nežinia?
Gal nyki nebūtis tuoj nublokš ir mane,
Bet šiandieną taip liūdna vienam, taip graudu,
Kad tavęs nerandu, kad tavęs nerandu

Bet užgeso seniai vakarykštė žara
Naujo ryto aušroj ir žvaigždžių nebėra,
Aš grįžtu į namus tuo vingiuotu keliu
Nei dienoj nei nakty tavęs rast negaliu

Paulius Širvys
Baigėsi šokis

Baigėsi šokis.
Blėso žibintas.
Klevų šešėliuos
Ošė naktis.

Gėlės - nuskintos,
Gėlės - pamintos.
Gėlių ir meilės -
Viena lemtis.

Aš pažiūrėjau
Į tavo veidą,
Į tavo šaltas,
Gilias akis.

Ir sudrebėjau,
Rankas nuleidau
Ir apsiniaukiau
Kaip ta naktis.

Kažkas užgeso
Mano krūtinėj.
Susėdom tylūs
Ir svetimi.

O buvo dienos -
Svajonę pynėm
Ir mums giedojo
Gaidžiai pirmi.

Ne tos jau naktys,
Ne tie ir žodžiai.
Pakirptas auksas
Puikių kasų.

Neliko nieko,
Mergaite sodžiaus,
Iš mūsų meilės
Dienų šviesių.

Kur tos naktelės,
Atsidusimai,
Gilūs kaip šilo
Tyli daina?

Neliko tiltų
Atgal grįžimui.
Sudie, mergaite
Mano jauna.

Kurią mylėjau -
Šią naktį mirė.
Tu nebebusi
Daugiau man ta.

Kažkur sudužo
Į tamsią girių
Daina ir meilė
Nesuprasta.


Baltoji pasaka
Krito žiedlapiai.
Krito ir snaigės.
Ramunėle,
Kur tu pageltai?
Buvo pasaka!
Buvo ir baigės.
Nešė nunešė pūgos
Baltai…

Nežinau,
Ką man būrei, būrėja,
Kur linkai
Baltu žiedu gėlės…
Tik iš tolo,
Iš tolo žiūrėjau,
Neišdrįsdamas
Rankom paliest.

Aš bijojau
Nudegint, užpūsti
Palytėjimu
Lūpų karštų - -
- - - - - - - - - -
O, kaip gaila
Iš sapno pabusti
Ir atrast…
Jau nuskintą kitų…

Krito žiedlapiai.
Krito ir snaigės.
Ir įšalo mėnulis
Versmėj…
Buvo pasaka!
Buvo ir baigės…
Praskambėjo
Ir liko giesmėj.

Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Gaubė tylą sidabro drobulė.
Uodas baidė palėpėj kregždes.
Kibiruos tu nešei po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.

Pirkioj tykiai varvėjo rožančius
Su motulės maldų dusuliais,
O mergystė netilpo užančiuos,
Rodės, ims ir visa prasiskleis.

Sujudėti – ir sapno netekti –
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Taip arti…
Taip be galo toli

Ir po to, kai atskyrė rytojus,
Kai pakando rūtelę šalna –
Man visur, visada tu kartojies,
Tos nakties mėnulio nešina.

Bals išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes.


Kol praeis ilgesys

Mes draugavom ilgai.
Meilė liejos eilėm.
O siūbavo beržai
Pakelėm,
Pakelėm.

Triskart lapai beržų
Krito auksu, variu…
O laiškų nuo tavęs
Neturiu,
Neturiu.

Bėga dienos laukais
Ir nužydi gėlėm,
Nubanguoja rugiais
Pakelėm,
Pakelėm.

Tau parimus lange,
Oi, kodėl negaliu
Pastovėt ir paošt
Berželiu, Berželiu.

Tai mėnulio šviesoj,
Kai be galo skaidru,
Apsipilčiau rasų
Sidabru, sidabru.

Ir visiems žiburiams
Naktį baigiantis degt,
Palinguočiau aš tau
Labanakt, labanakt.

Ilgesys kol praeis,
Oi, kodėl negaliu
Pastovėt ir paošt
Berželiu,
Berželiu.

Paulius Širvys
Neklauskit meilės vardo

Neatnešė jis rožių

Nei aukso dovanų,

Įpynė tik jos grožį

Gražiausiom iš dainų.



Jauna jaunam patiko

Be jokios puošmenos.

Tokia jinai ir liko

Skambėjime dainos.



Ji skris dainoj kaip aidas,

Visur pasisvečiuos.

Kiti pažins jos veidą,

Nors ir ne ją bučiuos.



Pažins jos rankų jėgą,

Nors kitos apkabins,

Sapnuos ir šauks per miegą,

Brangiais vardais vadins.



Prabėgs dienų grandinė,

Užkris kasas šarma, -

O meilė pirmutinė

Dainoj ir liks pirma.



Kai naktį mėnuo nardo

Tarp mirgančių žiedų,

Neklauskit meilės vardo –

Jai tūkstančiai vardų.

-------

Paulius Širvys
Nemunas


Su Nemunu

Pateka saulė.

Su Nemunu

Leidžias toli.



Prie Nemuno

Mano pasaulis,

Prie Nemuno

Mano šalis.



Su Nemunu

Ašarą plovėm,

Su Nemunu

Griovėm stabus.



Prie Nemuno

Buvom senovėj

Ir būsim,

Kol Nemunas bus.



Su Nemunu

Žemėn įaugom,

Įleidom galingas

Šaknis.



Ir motinos

Lopšius kol saugos –

Iš čia

Neišdegins ugnis.



Su Nemunu

Pateka saulė.

Linguoja lopšinė

Laisva.



Prie Nemuno

Mano pasaulis –

Gimtoji šalis

Lietuva.

--------

Paulius Širvys
Neužmirštuolė


Drąsa – širdy, daina – padangėj.

Keleliai, tolimi keleliai…

Šalies sargybon, sese, žengiam

Tvirtai, ereliškai, žvaliai.



O žingsniai dunda, kelias dulka.

Mergaite, ilgesį suprask;

Atspėk mane iš viso pulko,

Neužmirštuolės žiedą mesk.



Papuoš mane ar mano brolį –

Kareivį pilka miline;

Jei teks kitam neužmirštuolė –

Nudžiugs tasai ir už mane.



Ilgai lydėk akių mėlynėm,

Kiek leis matyti toluma.

Pamos pušis, lyg atminimui

Žaliom šakom sugausdama.



Jei teks vėl eit kada po žygio

Pro šį namelį pakelės –

Gal bus nakty laukai įmigę, -

Širdis lyg paukštė suspurdės.



Drąsa – širdy, daina – padangėj.

Keleliai, tolimi keleliai…

Šalies sargybon, sese, žengiam

Tvirtai, ereliškai, žvaliai.

----------

Paulius Širvys
Prie pasakų miesto


Aš lauksiu

Prie Vilniaus,

Prie pasakų miesto,

Kur teka Neris

Su žara.



Aš lauksiu

Prie Vilniaus,

Vilnijančio Vilniaus,

Tavęs,

Mano meile

Tyra.



Nerie,

Nešk laivelį.

Nenešk

Tik pro šalį,

Nenešk

Mano meilės gilios.



Tik neški

Pro šalį

Viliokę mergelę,

Plukdyki

Tu ją atgalios.



Aš lauksiu

Prie Vilniaus,

Prie pasakų miesto,

Kur teka Neris

Su žara.



Aš lauksiu

Prie Vilniaus,

Vilnijančio Vilniaus,

Tavęs,

Mano meile

Tyra.



Čia gluosniu

Rymosiu

Ir dainą dainuosiu,

Kol tavo laivelis

Atplauks.



Iš tolo pažinsiu,

Džiaugsmingai

Pamosiu,

Kai dainai

Daina atsišauks.



Aš lauksiu

Prie Vilniaus,

Vilnijančio Vilniaus,

Tavęs,

Mano meile
Tyra.

Ta meilė

Ta meilė
Staigi
Trapi
Tokia švelni
ir beviltiška
Graži kaip diena
Ir bjauri kaip
oro permaina
Į bjaurų orą
Ta meilė tokia tikra
Ta meilė tokia graži
Tokia laiminga
Džiaugsmo pilna
Kaip lengva
iš to pasijuokti
Ji virpa iš baimės
kaip vaikas tamsoje
Ir tokia užtikrinta ji
Kaip vyras rimstantis
nakties glėbyje
Ta meilė kėlusi
baimę visiems
Privertusi prabilti
Išblykšti
Ta meilė nekantriai
laukiama
Nes duotas buvo
ženklas jai
Sekiojama sužeista
trypiama absoliuti
Paneigta užmiršta
Kadangi mes ją
sekiojome žeidėme
trypėme neigėme pribaigėm
Ta meilė tokia
gyva dar
Ir saulės pilna
Ji tavo
Ji mano
Ta pati buvusi meilė
Kuri visada bus nauja
Ta kuri nepasikeitė
Tokia tikra kaip augalas
Ir plastanti lyg paukštis
Tokia šilta tokia
gyva kaip vasara
Galėtume tik dviese
Eiti ir sugrįžti
Ir užsimiršti
Ir užmigti
Pabust, kentėt
ir senti
Ir vėl užgimti
Sapnuoti mirtį
Budėti šypsotis
ir juoktis
Jaunėti
Mūsų meilė
ji čia pasilieka
Užsispyrusi lyg asilė
Gyva kaip geismas
Žiauri kaip atmintis
Pakvaišus kaip
nusivylimai
Švelni prisiminimais
Šalta kaip marmuras
Graži kaip ta diena
Trapi kaip kūdikis
Ji žiūri į mus šypsodama
Ir kalba nieko netardama
Ir aš jos klausausi
virpėdamas
Ir tada šaukiu
Maldauju tavęs
Už tave už save
ir už visus kitus
Kurių nepažįstu
Pasilik čia
Ir ten kur esi
Ten, kur buvai
kažkada
Pasilik čia
Nejudėk
Neišeik iš ten
Mes kurie mylimi
Mes užmirštam tave
Tu mūsų neužmiršti
Vienintelę tave
dar turim žemėje
Apsaugok mus nuo šalčio
Kad nenutoltume
vienas nuo kito
Nesvarbu kur tu esi
Duok mums ženklą
gyventi
Ir daug vėliau kur
miško pakrašty
Atminties miške
Pasirodyk staiga
Ištiesk mums ranką
Ir išgelbėk mus.
J. PREVERT

Vienatvės gatvė

Man laiško nerašyk - aš jau nebetikiu
Tuo paskutiniu melo trupiniu saldžiu.
Mėnulis mano širdyje nebeteka,
Sustingo dangūs, jau nebėr žvaigždžių.

Pro drumstą stiklą sklaidosi viltis
Į užmarštį nusineša ramybę.
Nukrito šypsena, ir veidrodžių griūtis
Sudaužė paskutinę skausmo ribą.

Prie kryžiaus vienišo raudodami suklupome -
Pasibaigė gyvenimo pilnatvė.
Man laiško nerašyk bekraujėm lūpomis
Tuo adresu:
Pasaulio pakraštys,
Vienatvės gatvė.

Silvija Garšvaitė

***
Jau laikas gultis,
tik palauk, aš apsirengsiu
visus rūbus, kuriuos turiu,
visus lig vieno,
suknias ir marškinius,
ir kailinius storiausius.
Manęs bus daug,
aš būsiu didelė,
sunki aš būsiu,
galvosi – tai bent moteris,
tiek darbo
turėsi ligi ryto,
kol išlukštensi
spenelį, rusvą, mažą
tarsi kregždės
šūdeliukas.
Čepauskaitė, Daiva

Maironis

ALPIŲ VIRŠŪNĖS

Aukštai kalnų viršūnės šviečia,
Ledais apkaltos ir snieguos!
Nuo amžių koja jų neliečia
Žmogaus. užgimusio varguos.

Nuo aukšto išdidžiai apmato
Žmonių stropius dienos takus,
Tačiau gyvatos margo rato
Jų veidas neatjaus puikus.

Kas joms, didžiulėms! Milijonai
Pro šalį amžinais keliais
Nuėjo kaip lig laiko monai
Su mažutėliais geiduliais!..

O jos be jausmo, be silpnybių,
Vienodos amžiais nuo aušros,
Kad liepė Viešpats iš tamsybių
Išeit ant saulės atviros.

Ir amžių amžiais sau galingai
Jos baltuos saulės spinduliuos!..
Kas aš prieš jas, kurs rūpestingai
Vos tik rytojaus beviliuos!

Einu, bet nežinau, į kur nueisiu,
Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės:
Ragaudamas gyvenimą kaip vaisių
Ir vėl jį nešdamas kaip naštą ant peties.

Aš klausiau kunigų ir filosofų -
Atsakė jie, išdėstė viską išsamiai.
Bet man širdis ir šiandien lygiai sopa:
Kodėl pasaulis, ir žmogus, ir visa tai?

Ir taip einu tolyn šio klausimo keliu
Po nežinios dangum, pavargusiu žingsniu.
Bet jei randu užsimiršimo smuklę pakely, -

Tai linksmas per dienas naktis puotauju,
Kol nuobodžio tarnai, rimtuoliai rūškani,
Vėl išmeta į klausimo kelius iš naujo.

Vytautas Mačernis

Gyvenimu skųstis tikrai negaliu.
Mane daug kas myli, aš daug ką myliu.

Turiu aš kam ranką širdingai paspaust,
Turiu prie ko galvą nuvargęs priglaust.

Ar daug žmogui reikia? Tik duonos riekės,
Tik vandenio tyro, tik savo kertės.

Tik darbo, kurs mielas. Šiek tiek šilumos.
Ir tai - tik todėl, kad nejaustum žiemos.

Ar daug žmogui reikia? Žolės po medžiu.
Žvaigždelės vienos tarp daugybės žvaigždžių.

Beribėje jūroje reikia bangos,
Užtykštančios tau ant krūtinės nuogos.

Ar daug žmogui reikia? Padangės taikios,
Kurioj ne bombonešiai - paukščiai lekios.

Tarp daugelio žemės vingiuotų kelių -
Vienintelio kelio. Nereikia kelių…

Kad žemę mylėtum, nekeiktum dangaus,
Dar reikia - nors vieno - bičiulio brangaus.

Ar daug žmogui reikia? Aš galvą suku…
Ir maža, ir daug… Atsakyti sunku…

Algimantas Baltakis

Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt,
Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje
Ir mano rankos tarsi mano viltys
Vėl šaukiasi į ją. Į ją.
Tiktai į ją.

Sudeginki mane. Pasmauk mane. Nunuodyk
Tiktai paliesk mane. Tiktai paliesk. Paliesk.
Išvesk mane į aikštę ir prieš visus apnuogink,
Parodyk, koks aš menkas.
Tik būki prie šalies,

Kad tavo šviesoje aš augčiau tartum perlas
Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane.

Tik leiski bent akimirką nušvisti
Tuo, ką turiu, ir tuo, ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane suvystyk,
Pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.

Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
Kad visados nešiotumeis mane kartu.

J. Marcinkevičius