Paskutinė jūsų perskaityta knyga

Jane Austen "Puikybė ir prietarai"

Atrodo, klasikinis meilės romanas. Bet koks įtraukiantis. Net nesinorėjo iš rankų paleist, nors aišku tekdavo. Žaviausi veikėjai tai Elizabeta ir ponas Darsis. Įdomu buvo skaityti kaip keitėsi jų nuomonės, elgesys, jausmai... Bet ko negalėjau pakęsti tai ponios Benet, nes, na, tokia ji kvaila, kad baisu...: D

Alessandro Baricco 'Homeras, Iliada'

Tai knyga mano mylimo rašytojo. O pati istorija - paremta nemylimu originalu Apie Trojos karą. Tačiau. Knyga gana lengvai susiskaitė, nors tai tikrai nėra paprastas skaitalas. Jau vien dėl tų visų vardų, kurių neįmanoma atsiminti.. Ir netgi nesijautė tokio ryškaus baricciško stiliaus, kaip kituose jo kūriniuose. Bet karo eiga ir pasekmės perteiktos įdomiai.
Apie karą pasakoja jame dalyvavę žmonės. Jokių dievybių. Skaitydama geriau nei vaizdus, kurie yra aprašomi, įsivaizdavau, kaip pasakotojai sėdi kambaryje kartu su Baricco ir kalbasi bei dalinasi prisiminimais, o autorius viską užrašinėja. Tiesa, viena pasakotoja niekaip negalėjo ten atsidurti. Tai upė.
Karo vaizdai aprašomi išties.. na, vaizdingai. Net pernelyg kraupiai. Skirtingai nusakoma kiekviena mirtis, žūtis kovos lauke. Kai kur net privertė susiraukti iš bjaurumo. Bet, matyt, taip buvo. Tačiau viskas tarsi apdainuojama. Aukštinama herojų jėga, jų ginklų didybė..
Džiaugiuosi, kad pagaliau susipažinau su didžiojo žmonijos karo istorija. O herojų akis užtemdė tamsa.

E. M. Remarque "Juodasis obeliskas"

Sužavėjo. Personažai,jų veiksmai, viskas aprašyta taip įtikinamai, kad nejučia pasijaučiau lyg būčiau ten pat, kur vyksta knygos veiksmas.

Guy Champagne "Aš buvau narkomanas"

Pradžioje neatrodė, kad bus įdomi knyga, bet kuo toliau, tuo labiau įtraukė. Knygoje aprašyta viskas: kaip jis tapo narkomanu (mergina-narkomanė, opijus, heroinas), kaip jis apleido darbą, draugus, tėvus ir gimines, kaip jis prasiskolino, kokias kančias jam teko iškęsti besigydant klinikose (o jų buvo tikrai nemažai), aprašė, koks būna "badas", kai negauni narkotikų... Iš tiesų baisu, ypač einant į pabaigą, kai jis pradėjo vartoti nešvarų heroiną, nes neišgalėjo susiveikti aukščiausios klasės, tada jam pradėjo pūliuoti žaizdos, kurios atsirado badantis. Brrr. Knyga paremta tikrais faktais, nes jis pats ir parašė šią knygą. (Guy dirbo sporto žurnalistu.)

Apie dvi knygas.

1. Haruki Murakami 'Norvegų giria'

Tai - antroji Murakami knyga, kurią perskaičiau. Visiškai skiriasi nuo pirmosios (Dansu dansu dansu), bet lygiai taip pat įtraukė ir negalėjau nuo jos atsiplėšti.
Ši knyga apie realų pasaulį, gyvenimą, kuriame pagrindinis veikėjas Toru Vatanabė yra daugiau stebėtojas nei dalyvis. Pirma mintis, perskaičius bent kiek romano, į galvą gali šauti nebent apie tai, kokia tai paprasta knyga. Kai kam gali pasirodyti gal net per daug banali ir tikriausiai visiškai ne Haruki Murakami stiliaus. Bet bet bet. Tas paprastumas ir paverčia visą istoriją nepaprasta.
Per visą knygą slenka mirties šešėlis. Ir tas supratimas, kad 'mirtis egzistuoja ne kaip gyvenimo priešingybė, o kaip neatimama jo dalis' galbūt iš tikrųjų yra teisingas ir neginčijamas :) Po viso to, ką čia perskaitai, po tų visų netekčių, tikrai pradedi į mirtį žiūrėti kitaip. Kaip į visiškai natūralų ir suprantamą dalyką, kurio nereikia bijoti.
O perskaičius šį kūrinį gali ramiai klausytis The Beatles dainos 'Norwegian Wood' ir mintyse keliauti po tą gūdumą :) 10.

2. Patrick Süskind 'Kontrabosas'

Šiandien pradėjau ir pabaigiau šią knygelę (joje tik 72 puslapiai), kuri man jau senokai buvo kritusi į akį. Tai pirmasis rašytojo darbas, vieno veiksmo pjesė. Tiksliau, monologas.
Perskaičiusi knygą dar ne minutę ir ne dvi galvojau, apie ką ji visgi buvo. Apie muziką? Instrumentą? Apie žmogų. Vyriškis, muzikantas, grojantis valstybiniame orkestre, pasakoja apie savo gyvenimą. Jis lygina save su kontrabosu. Kontrabosas - tai instrumentas, kuriam nėra parašyta solinių partijų, jis tarsi nepastebimas. Pasakotojas jaučiasi visuomenėje taip pat. Jis tarsi nekenčia savo instrumento, nes šis - gyvenimo trukdis. Rodos, kad sudaužius, sulaužius ar kitaip sunaikinus kontrabosą, muzikanto gyvenimas pasikeistų radikaliai. Tačiau viskas, ko gero, slypi pačiame žmoguje. Jo bute net sienos izuoliuotos nuo garso, tad jis lyg ir negirdimas pasauliui. Nebent griežtų forte ar fortissimo.
Pagal šią knygą yra pastatytas spektaklis, Lietuvoje jis taip pat buvo rodomas. Manau, tikrai vertėtų jį kada nors pamatyti, jei dar įmanoma :) O knygai skiriu 8, bet rekomenduoju :)

Erichas Marija Remarkas "Vakarų fronte nieko naujo"

Sužavėjo rašytojo rašymo stilius, jausmų perteikimas, patiko realistiškai atvaizduotas pirmasis pasaulinis karas, žmonių išgyvenimai, tuometinė situacija. Verta skaityti. Siužetas taip įtraukė jog knygos nesinorėjo paleisti iš rankų:) Vienareikšmiškai 10.

Charlotte Bronte 'Džeinė Eir'

Knygoje pasakojama nelaimingos našlaitės Džeinės Eir istorija. Ji pati ir yra pasakotoja. O tai, kaip jau įpratom sakyti per lietuvių kalbos pamokas, suteikia daugiau asmeniškumo tekstui :) Pats Džeinės personažas mane sužavėjo. Ji stipri ir drąsi, kad ir kas benutiktų, siekia savo tikslo, nori būti nepriklausoma. Ją būtų galima pavadinti pasiaukojančia būtybe, nes Džeinė gali paaukoti savo gera, kad tik padėtų kitam. Ir kas svarbiausia, tai ji moka mylėti.
Savo išskirtinėmis savybėmis ji sužavi misterį Ročesterį, kuris taip pat yra labai įdomi asmenybė. Būtent tarp jų įsiplieskia meilė, kuri iš pradžių gali atrodyti neįmanoma. Tačiau dviems karštai mylintiems žmonėms net ir kliūtys lemia kada nors susitikti dar kartą.. :)
Taigi knygai skiriu 10, ir tik 10. Dar kartą pasakysiu, kad tai nuostabus kūrinys, kurį verta perskaityti ir turėti savo lentynoje.

Herbjørg Wassmo "Dinos knyga".

Pirmiausia - apie rašymo stilių. Įdomus. Savotiškas gan. Daug trumpų sakinių, sukimų aplink, palyginimų. Galbūt dėl to išskirtinumo pradžioje ganėtinai sunkiai skaitėsi, tačiau vėliau jį perpratus ir supratus buvo super. Knyga patiko todėl, kad joje pasakojama apie visai kitokią moters prigimtį, apie kurią dauguma dabar baidosi rašyti. Šioje knygoje įdomu yra tai, kad padėtį valdo moteris ir kad vyras yra priklausomas nuo moters, o ne atvirkščiai. Tai pat patiko realios gyvenimo situacijos aplinkybės. Purvas, žiaurios situacijos ir ne prabangūs auksu dekoruoti rūmai. Ir dar. Patiko, kad knygos veiksmas vyksta Norvegijoje. Myliu šią šalį, todėl negalėjau viso to nepastebėti.^^

Vikas Swarup ''Lūšnynų milijonierius''

Knyga skaitosi labai lengvai. Stilius man patiko. Pati istorija tikrai originali ir įdomi, todėl greitai susiskaitė. Patiko suskirstymas- kiekvienas skyrius apie kiekvieną atsakytą klausimą. Autorius kuria laimingų sutapimų virtinę, su kiekvienu iš jų atskleisdamas po gabalėlį Ramos gyvenimo. Kiekvienas klausimas yra susijęs su tam tikru įvykiu, kurį teko patirti pagrindiniam veikėjui. Ypatingai tyra istorija, teigiami veikėjai visi kažkuom sužavėjo, o blogųjų nebuvo tiek ir daug ir aišku visiems jiems teko atsiimti už savo darbus, bet taip pat lyg ir per atsitiktinumą. Rama pasikliovė savo likimu ir jam pavyko įveikti sunkumus. Sužavėjo paskutinis 3 sakinių dialogas, kuris manau viską pasako:
” - Kodėl išmetei savo laimingąją monetą?
– O kam ji man? Juk viskas priklauso tik nuo žmogaus. ”
Ir dar, kas mano, kad filmas yra pastatytas tiksliai remiantis knyga, klysta. Aš seniau mačiau filmą (kuris mane labai sužavėjo) ir tik dabar perskaičius knygą, galiu sakyti, kad siužetas ganėtinai skirtingas. Tiek veikėjų vardai kitokie, tiek įvykiai neatitinka knygos. Drąsiai galiu teigti, kad knyga geresnė. :) Vertinčiau 10/10 paliečiantis kūrinys su laiminga pabaiga. Labai patiko :)

Somaly Mam "Prarastos nekaltybės kelias"

Knygąperskaičiau per vieną dieną. Mečiau į šalį visus ruošimusis kontroliniams, skaičiau per pamokas, pertraukas, važiuodama autobusuose - norėjau kuo daugiau sužinoti apie Somaly. Stilistiniu požiūriu knyga nėra ypatinga: trumpi sakiniai, labai paprastas žodynas. Tačiau visa istorija. Tai siaubinga. Kūrinys, tarsi mini autobiografinė Somaly Mam istorija, apie sekso vergiją. Čia pasakojimai įvairūs kankinimo būdai, atskleidžiamos istorijos, kas nutinka daugumai Kambodžoje gyvenančių mergaičių, kokie siaubingi gali būti tėvai, artimieji. Tiesiog sunku žodžiais apsakyti, kokį įspūdį padarė ta trumpa knygelė.

Kevin Brooks - Martynas Pigas

Perskaičiau draugei parekomendavus, tačiau negaliu pasakyti, kad ji būtų labai mane sužavėjusi. :) Istorija apie berniuką, kuris per nelaimingą atsitiktinumą nužudė savo tėvą, o vėliau paslėpė jo kūną.

Onorė de Balzakas `Tėvas Gorijo`

Gal metus ši knyga gulėjo mano lentynoje. Akis vis užkliūdavo už jos, paiimdavau, pavartydavau ir vėl padėdavau atgal, kažkaip `netraukė` ji manęs.:) Bet va prasidėjus naujiems metams labai `užsivedžiau` skaityti knygas (Kažkaip kitaip nei ankstesniais metais, net pačiai keista darosi;D). Knyga tikrai įdomi, įtraukianti į save, su liūdna pabaiga, labai daug gražių minčių.
9/10 :)

Theodor Kallifatides "Heraklis".
Niekad nemėgau graikų mitologijos. Nesupratau tų visų kraujomaišų ar akivaizdaus paleistuvavimo, bet kad jau tokia ta istorija nothing we can do about it. Po šitos knygos mitologijos fane taip pat netapau, tačiau pati knyga šiek tiek nustebino. Tikėjausi visiško monologo, kitaip sakant - grynos istorijos, tačiau buvo tikrai nenuobodus pasakojimas. Daug netikėtų įvykių, o anotacijoje aprašomo humoro, deja, mačiau labai mažai arba išvis nemačiau. Bet kokiu atveju, neprailgo skaitymas, tačiau antrą kartą neskaityčiau.:}

Stephenie Meyer ''Brėkštanti aušra"
Visos Saulėlydžio sagos knygos yra įdomios, įtraukiančios į save. Ši - neišimtis. Skaitai ir galvoji ''o kas po to bus? Jiems pavyks ar ne?''Džeikobo knyga man nelabai patiko, nors, kai kas iš gaujos gyvenimo labiau paaiškėjo. Buvo linksmų vietų, kai kikenau( o tai buna retai, skaitant knygas ). Vertinant iš visų sagos knygų ''Brėkštanti aušra'' būtų antojo vietoje pagal įdomumą, nes ''Saulėlydis'' Labiau patiko.8/10