Andrei Makine "Prancūziškas testamentas"

Romanas, kurį daug kas šlovina, tačiau niekas nekalba...

iš rašyk.lt:

Andreï Makine (g. 1957 m.) – sibirietis, nuo 1987 m. gyvenantis Paryžiuje. Atvykėliui iš Rusijos Prancūzija tebuvo vaikystės laikų vizija, kurią įskiepijo prancūzė jo senelė Šarlotė. Iš senelės jis paveldėjo meilę Prancūzijai ir prancūzų kalbai – ją ėmė laikyti sava. Tačiau Paryžius greitai išsklaidė šį artumo pojūtį. Autobiografiškiausiame savo romane „Prancūziškas testamentas“ rašytojas puikiai perteikia tą keistą būseną – jausmą, kad savo tėvynėje esi visiškai svetimas.

Kūrybinės biografijos pradžia buvo nepaprastai sunki, tačiau dešimt beviltiško skurdo metų Paryžiuje baigėsi, kai rašytoją staiga užgriuvo netikėta šlovė. 1995 m. už „Prancūzišką testamentą“ jis gavo ne tik Goncourt’ų, bet ir Médici premijas. Tai buvo dar negirdėta literatūros premijų istorijoje, – tas pats rašytojas pelnė du iš penkių reikšmingiausių apdovanojimų. Emigrantas, vienišius, skurdžius, nesuprastas leidėjų, menininkas staiga tapo garsenybe, dėl jo rankraščių ėmė kovoti daugybė leidyklų. Dabar Andreï Makine – žinomas autorius, tačiau, nors ir pelnęs šlovę, toks pats fatalistas kaip anksčiau.

Garsiausias Andreï Makine romanas „Prancūziškas testamentas“ – subtilia kalba pasakojama reta likimo nublokštos į Rusiją prancūzės gyvenimo istorija. Pasakojama jos vaikaičio lūpomis, vaikaičio, kuris ir yra A. Makine; rusiška ir prancūziška vaikystė uždeda spaudą visam likusiam herojaus gyvenimui. Viskas romane be galo tikra, o drauge – be galo meniška.

`````````````žvilgsnis iš kitos perspektyvos, irgi iš ten pat:`````````````````

Romanas – tarsi gyva iliustracija to naivaus svaigimo dėl viso, kas prancūziška, kuris jau ne vieną šimtmetį būdingas daugelio Rytų Europos šalių inteligentijai. Autorius savo kailiu išbandė knygoje aprašomą „virtimą prancūzu“ – nuvykęs į Prancūziją, gyveno kaip benamis, stropiai rašydamas romanus nepriekaištingai išmokta prancūzų kalba. Galiausiai už juos gavo kone visas svarbiausias Prancūzijos literatūrines premijas. Kuo gi niekam nežinomas rusų prozininkas taip sužavėjo prancūzų leidėjus ir skaitytojus?

Skaitant romaną tarsi viskas atrodytų savo vietose: truputį idiliška vaikystė ir jos svajonių žlugimas susidūrus su nešvaria, negražia tikrove, idealizuotos močiutės, „pasakų“ apie Prancūziją sekėjos, „demaskavimas“, senovės Prancūzija jautraus, „neprijaukinto“ berniuko vaizduotėje ir šiurkšti, šokiruojanti Rusija, kurioje tarsi per jėgą tęsiasi jo dabartis. Visi kontrastai puikiai sudėlioti, simboliai akivaizdūs: dviejų motinų ir dviejų tėvynių sūnus gyvena prieštaringu istoriniu laikotarpiu, kai džiugi tarybinės pažangos regimybė maskuoja kraupius suluošintus nekaltų žmonių likimus. Turtingas berniuko fantazijos pasaulis nuostabiai gražus – jį pažįstame daugiausia iš nuotraukų, apie kiekvieną autorius gali pasakoti per ištisus kelis puslapius. Ir kartu jis suvokia savo susidvejinusią sąmonę: jo viduje gyvena „antrininkas“, aiškinantis skaudinančius reiškinius romantikui paaugliui įprastiniu būdu, bandantis sutaikyti jį su neišvengiama tikrove.

Kontrastai būdingi ne tik vaizdiniams, bet ir romano kalbai. Pakylėtas, tarsi dainuojantis pasakojimo tonas labai nesiderina su nešvaria aplinka (personažo namai stepėje – vienintelė skaisti oazė). Toks pat nelogiškas autoriaus pavyzdinis patriotizmas: mylėdamas baisią ir negražią Rusiją, jis vis dėlto veržiasi į savo išsvajotą Prancūziją. Ir tas jo vidinis „antrininkas“ tarsi mato tėvynę prancūzo akimis: siekia viską logiškai paaiškinti, šaltai sudėlioti į lentynėles, aprašyti kraupokas Rusijos realijas – komunalinius butus, lagerius, piliečių persekiojimus – racionaliu, puikiu, įmantriu stiliumi. Šie aprašymai atrodo keisti ir dirbtinoki, ypač jei skaitytojas nusimano apie SSSR gyventojų buitį (kurią daugiau ar mažiau pažįstame iš giminių pasakojimų). Visas tas varganas gyvenimas pateikiamas vakarietiškai mąstantiems gerokai „sukramtytas“, o paauglio samprotavimai apie jo išrastą „tarpukalbę“ skamba kaip intelektualūs paistalai.

Kai paaugsiu,paskaitysiu.Mano mamai labai patiko