Literatūrinė kalba

Kaip manote, ar literatūrinė kalba kaip nors veikia mūsų kasdienės kalbos vartoseną? Čia turiu omenyje skaitymą knygų, kuriose gausu kasdienėje kalboje kažkodėl nenaudojamų, nors ir labai gražių, spalvingų žodžių... Šiuolaikinėje literatūroje tai nežymu :/

Citata :

Skudrusis šankusis palšelis leidosi į kelią, rodėsi, jog raitelio buklumas bei jo šveitriojo kardo žvilgesys jį begandinąs - juk jis pasijuto besąs murkšlinas, o dar žiaudri vėtra aplink šėlo.

^turiu galvoje panašių žodžių vartojimą... žinoma, ne tokiais kiekiais, kaip mano pavyzdyje xD man asmeniškai l. gražu tekstuose aptikti tokių tarmiškų, spalvingų žodžių xD

Man patinka, jeigų jų vienas kitas, bet nedaug :)

nigota rašo:

Man patinka, jeigų jų vienas kitas, bet nedaug :)

Man taip pat. :}

Tokie dalykai mane truputėlį vargina, beeet jeigu tokių visai nebūtų, būtų neįdomu. Tai išvada tokia pat: svarbu su saiku. : )

Nuo stogo. rašo:

Tokie dalykai mane truputėlį vargina, beeet jeigu tokių visai nebūtų, būtų neįdomu. Tai išvada tokia pat: svarbu su saiku. : )

pritariu.

O man labai patinka. Ten kur jie tinka, ten kur jie jaučiasi nedirbtini - va ten aš galėčiau juos skaityti ir skaityti.
Tokiu senovinių žodžių stiliumi mokykloje danai rašau rašinius, kurie yra susiję su senove ir žmonėmis, kurie juos galbūt vartojo.

Aš manau, kad literatūrinė kalba veiktų kasdieninę kalbą, jei, kaip teisingai pastebėjo Džiuljeta, šiuolaikinėje literatūroje nevyrautų supaprastinta kalba. Buvo ,,juoko", kai skaitydama V. Petkevičiaus ,,Apie duoną, meilę ir šautuvą", nežinojau, ką reiškė kai kurie posakiai.

Man dar labai gaila, kad dingsta ir kalbos vaizdingumas. Nors galbūt tai priklauso nuo vertėjo, o gal man taip atrodo dėl to, kad per mažai skaitau lietuvių autorių kūrinių, bet man vis labiau dingojasi, kad vis didesnis dėmesys skiriamas turiniui, o ne formai.
Labai norisi pacituoti vieną trumputę ištrauką iš ,,Tykiojo Dono" (viena iš priežasčių, dėl ko taip mėgstu šią knygą, yra vaizdinga literatūrinė kalba):
,,Salsvas, viliojamas barkūnų kvapas migdė, švelniai nugręžė Grigorijaus veidą į pusiau užmirštą praeitį, dar kartą privertė jį prisiliesti širdimi prie išaštrintos būtojo jausmo smailumos. Vėl parkritęs į roges, prisilietęs skruostu prie geltonos barkūno šakelės, Grigorijus pajuto veriamą, bet kartu ir saldų skausmą. Atsiminimų paliesta, kraujavo širdis, plakė nelygiai, ilgai varė šalin miegą".

Gražu. Vertėjas, matyt, geras:) (Šiais laikais net ir gerų vertėjų sunku surasti :/)

Džuljeta rašo:

Gražu. Vertėjas, matyt, geras:) (Šiais laikais net ir gerų vertėjų sunku surasti :/)

Tikrai geras :) Be to, ir rusų kalba, matyt, labiau pasiduoda vertimui. O kad gerų vertėjų maža, pritariu. Mano mama visada sakydavo, kad geriausia skaityti originalo kalba. Ir dabar aš jai pritariu. Tik bėda ta, kad visų pasaulio kalbų neišmoksi...

Iš tiesų geriausia, bet pirmiausia tą kalbą reikia labai gerai mokėti... :/ Pasiėmusi iš bibliotekos A. Diuma knygą prancūziškai turbūt pasimesčiau po trečio sakinio (jei ne po trečio žodžio). Rusiškai skaityti sekasi dar prasčiau, jau nekalbant apie kitas kalbas, kurių mokausi...

O vertimai iš anglų kalbos labai dažnai būna tiesiog neįmanomai prasti - ne vien knygų, bet ir filmų... :/ Todėl džiaugiuosi galėdama skaityti bent jau angliškai

Drąsiai galiu sakyt, kad knygų skaitymas tikrai plečia mano žodyną. Savo kalboje naudoju kiek įmanoma daugiau literatūrinių žodžių, tačiau dažnai susilaikau, mat prisibijau, kad liksiu nesuprasta gausybės mane supančių neskaitančiųjų. ;(

Aš irgi dažnai naudoju skambesnius ir įdomesnius žodžius savo kalboje nei kiti, tačiau mane supa tikrai geri ir supratingi žmonės, kurie, jei ir nesupranta, pasidomi ir stengiasi patys plėsti savo žodyną. :}

Man patinka. Ir nevargina. Praplečia žodyną. Ir pati kartais nevengiu pavartoti spalvingesnių žodžių. Ypatingai patinka būdvardžiai įdomūs.