Jurga Ivanauskaitė "Odė džiaugsmui"

Antroji Jurgos Ivanauskaitės, Nacionalinės premijos laureatės (2005) poezijos knyga, autentiškai liudijanti (iš pirmo žvilgsnio – kelerių metų, o iš esmės – viso gyvenimo) dvasinę patirtį.

Lyrikos rinkinio „Odė džiaugsmui“ pavadinimas pateisinamas: eilėraščiai nuosekliai ir atkakliai teigia nepaneigiamai svaigų, sodrų, kartkartėm atmieštą vos tveriamu skausmu buvimo džiaugsmą. Teigia stojiškai.

Trys knygos skyriai „Čia“, „Ten“ ir „Niekur“, įsukdami į autorės išgyventą ir išgyvenamą patirčių bei suvokčių ratą, nardindami į kosminį ilgesį, skausmą ir vienišystę, vis dėlto švyti ir degina gyvenimo geismu.

Jurgos Ivanauskaitės šitos knygos dar neesu skaičiusi, bet manau verta paskaityti. Esu skaičiusi jos knygą ,,Miegančių drugelių tvirtovė". Man jos rašymo stilius labai patiko, tačiau reikia ir jos eilėraščiai pabandyti paskaityti.

Neįpatingai aš mėgstu eilėraščius, o be to jau ir Miegančių Drugelių Tvirtovė mane gana prislėgė.
Nors ką gali žinoti, galbūt kadanors imsimės ir šios. (:

Nesu skaičiusi, bet nemėgstu poezijos, tai gal net ir neperskaitysiu.. Na, nebent grynai iš smalsumo :]

Manęs netraukia... Esu daug jos knygų skaičiusi, o eilių - nenoriu. :P

Perskaičiau neseniai.
Pritariu Karamelinei Saulei, kad knyga persismelkus mirties, bet ir man vis dėlto patiko, nors ir ne visus eilėraščius supratau.
Ir šiaip man ji patinka.

Kaip tik, šiuo metu, turiu ją pasiėmusi iš bibliotekos. Na, man patinka pats eilėraščių stilius. Žaviuosi Ivanauskaite. Jos kūryba man tikrai labai prie širdies. Ir, iš tiesų, eilėraščiai tokie gyvi. Pilni jausmų.